Sveikinu dalyvius, sulaukusius konkurso pabaigos! Viliuosi, kad jis buvo paskata pasidomėti ir giliau suvokti nūdienos realijas bei pastūmėjo pažinimo link. Konkurse dalyvavo šeši autoriai, jie paskelbė dešimt kūrinių. Dėkojame visiems dalyviams ir skaitytojams bei vertinimo komisijos nariams.

Sveikiname konkurso laimėtojus Ražas ir daliuteisk! Jiems išsiųsime prizus.

Konkurso vertinimo komisijos pirmininko rašytojo Liudo Gustainio komentaras

Man smalsu ir malonu susipažinti su žmonių kūryba. Suprantu, kad vienas žmogus neturėtų turėti teisės sakyti kitiems žmonėms, ką šiems daryti su savo gyvenimu ir kūryba. Tai aksioma, tačiau, manau, aš galiu pasidalinti savo jausmais, kaip koks nors tekstas mane veikia ir ką aš apie jį galvoju. Tai, žinoma,  ne kariuomenės vado nurodymai, kuriuos būtina vykdyti, tai tik atsitiktinio žmogaus įspūdis, kurį jis patyrė. Todėl ir nesistengiau visų minčių surikiuoti viename rišliame tekste — tai tik pabiros pastabos — ta eile, kokia ir skaičiau konkursui atsiųstus darbus.

žalias - „Moterų pasaulyje“         

Skaitytojų komentaruose: vulgaru, gal daugoka natūralizmo.

Į ką nukreipta teksto ir autoriaus energija? Į atvirą vulgarų seksą. Tekstas dar vulgaresnis. Perskaičius tokį rašinį, norisi nusišauti. Nepasakytum, kad skelbiama netiesa, nemažai žmonių jaučia būtent taip ir dar žiauriau, bet kalbėti reikėtų ne apie tai, o apie tokio reiškinio priežastis ir pasekmes. Kadangi čia jau net ir ne Lietuvos, o visos Vakarų civilizacijos liga. Su menu, kurio paskirtis yra žadinti žmogaus dvasią, tai neturi nieko bendra. Tokią žmogaus ar dalies visuomenės jauseną reikėtų apibūdinti kaip sunkią dvasios ligą. Norom nenorom imi mąstyti apie tai, kas laukia šitaip nusiteikusio esė rašytojo. Arba tų, kurie šitaip gyvena. Pasistengsiu išdėstyti savo mintis glaustai ir paprastai, be skambių žodžių.

Žmogus yra kaip kiaušinis: trynys — tai jo siela, baltymas — jo mintys, o kevalas — jausmai. Tikrovėje yra sudėtingiau, egzistuoja septyni kūnai, bet šiuo atveju nėra prasmės labiau į tai gilintis. Taigi, šnekame apie kiaušinį: užtenka kevalui suskilti, ir iš karto kiaušinis pradeda gesti: netrukus jis ima dvokti, ir jį tenka išmesti. 

Dabar apie kevalą, kuris kaip skydas saugo žmogaus sielą. Kas tai yra, kas būtent saugo? Tai meilės jausmas viskam, kas gyva ir negyva. Kosmosas sutvarkytas taip, kad jeigu žmogaus širdyje išblėsta paskutiniai meilės likučiai, prasideda dvasios ir sielos puvimo procesas. Toks žmogus negyvybingas, jis agresyvus, elgiasi būtent taip, kaip aprašyta minimoje esė, anksčiau ar vėliau jį neišvengiamai ima persekioti nesėkmes, nelaimės, ligos ir pagaliau ateina žūtis. Tai kriminalinio pasaulio mąstysena, į susinaikinimą krypstančios civilizacijos paveikslas. Šitokia gyvenimo kryptis — tai kelias į vienokią ar kitokią savižudybę. Nesvarbu, ar tai būtų vienas žmogus, ar visa tauta ar pagaliau visos planetos visuomenė. 

Tai, kad mūsų aptariamas autorius agresyvus — akivaizdu. Vien tai, kad jis išdrįso tokį tekstą paskelbti viešai, rodo, jog jis provokuoja, elgiasi chuliganiškai, ciniškai. Net jeigu jis taip ir mąsto, tai, žinoma, jo pasirinkimas ir jo likimas, tegu eina ir patiria tai, kas jam lemta, tačiau visuomenė nuo atviros agresijos ir puvimo tvaiko turi gintis kaip nuo mongolų antplūdžio. Nesuprantama, kaip toks tekstas galėjo atsirasti viešoje erdvėje. Kadangi teksto energetika turi ir užkrečiamąją galią — tai tas pat, kas leisti ŽIV sergančiam piliečiui ateiti į vaikų darželį ir bučiuoti jūsų vaikus. Tai jau išlikimo klausimas ir  su spaudos ar saviraiškos laisve neturi nieko bendra.

Nenoriu tvirtinti, kad autoriaus pažiūros smerktinos. Viena vertus, tai būtų neprotinga, nes kiekviena siela turi nueiti jai skirtą kelią, o antra, esė autorius ir iš tikrųjų yra nekaltas — šitokią pasaulėjautą kuria pati viešiausia media — televizija, o ir apskritai visa žiniasklaida. Ji suformuoja jauno žmogaus dvasią ir palieka jį lyg aklą viščiuką ant šaligatvio visų benamių kačių džiaugsmui — viščiukas visiškai nesupranta, kaip ir kodėl jis čia atsidūrė. Todėl ir cypsi. Kadangi norisi pasipuikuoti. Norisi, kad jį pripažintų ir mylėtų. Tačiau kaip jis gali šito tikėtis, jeigu nuo jo jau šiandien sklinda supuvusio kiaušinio tvaikas?

Jeigu autorius būtų keturkojis žvėrelis, tarkim, šermuonėlis arba kiaunė, atvejis būtų beviltiškas, tačiau jis yra žmogus. Tuo jis ir skiriasi nuo keturkojo, kad  jeigu vieną dieną suvoks, kuo jam ir kitiems pavojinga jo būsena, jeigu supras, ką reikia daryti, jis gali ir pasikeisti. Tik jeigu pats panorės.

žalias - „Komunizmo pasaulyje“    

Antrasis to paties autoriaus rašinys komentarų nesulaukė. Aš taip pat neturiu ką pridurti — apibendrindamas galėčiau pasakyti — absoliuti proto sumaištis, pamišimas, pasaulėjautos aklavietė. Iš teksto sklinda agresija, esė autorius yra pasiklydęs, jis visiškai nesuvokia, kas vyksta pasaulyje.

Tai nereiškia, kad jį reikėtų kuomi nors apkaltinti. Ne, kadangi iš prigimties žmogaus protas yra džiaugsmingas, ramus ir labai aiškus, ir jeigu šiandien jis klaidžioja patamsiuose, tai dar nereiškia, kad nėra išeities. Tik reikia labai norėti ją rasti.

Kalbant apie stilių, tenka pažymėti, jog tekstai parašyti pakankamai įtaigiai. Belieka tikėtis, kad kada nors, gal po vienerių ar net ir po šimto metų ar dar vėliau autoriaus sąmonėje krustelės mintis, jog lukštas kiaušiniui būtinas kaip oras — tai vienintelė žmogaus išgyvenimo sąlyga. Arba tai atsiras iš ilgesio, iš noro patirti ką nors tikra.

žalias - „Mirusiame pasaulyje“    

Klasikinė mirties kakofonija, tekstas persūdytas, pasakytum, sviestas sviestuotas: taip atsitinka todėl, kad autorius nenori priimti pasaulio tokio, koks jis yra. Pasaulis atrodo miręs tiems, kurie užmiršo, kas yra meilė. Tai ne tik šio autoriaus, bet ir daugelio žmonių klaida ir liga: išgyvens tik tie, kurie išmoks atsiverti ir atpažinti esamojo momento, apskritai gyvybės žavesį.

Ražas - „Pradžia. Meilė“   

Trumpos išvados: kalbant apie esė „Meilė“, aš vertinčiau tai, kokia esė būtų galėjusi būti, jeigu autorius būtų stipriau įtempęs vadeles ir suvaldęs kalbos ir logikos žirgus. Tuomet esė būtų išėjusi pagavi, nes pagrindinė  mintis yra gili, autorius be abejonės  turi stiprų loginį, abstraktų mąstymą, viešojoje erdvėje tokio mąstymo atstovai būtų Romualdas Ozolas ir Vytautas Radžvilas, tačiau kol kas, Ražo atveju, aiškią mintį užgožia tam tikra sumaištis galvoje ir pasaulėjautoje. Būtent dėl tos priežasties į esė prasibrauna kai kurie trūkumai: netiksliai parenkami žodžiai, naujadarai ir juos apibūdinantys tropai, kurie atrodo lyg išprievartauti: pavyzdžiui, „belaikė akimirka“ ir pan. Jų ganėtinai daug. Tekstas lyg pakylėtas, bet pakylėjimą užgožia sudėtingi minties viražai ir ne visada tikslios, o retsykiais ir miglotos sąvokos, kurios klaidina ir glumina patį autorių, ir jis braunasi pro jas apgraibomis, kaip aklas brūzgynuose. Autoriaus įžvalga, kad kalba užgožia ir nuslopina jausmus – gili ir teisinga, bet ji paslėpta po labai įmantriomis ir sudėtingomis kalbos konstrukcijomis. Prieš skaitytojo akis atsiveria abstrahuotas meilės aprašymas, kitaip sakant, autorius loginėmis sąvokomis išskrodžia, ištąso po siūlelį  meilės kūną, nors minėta pagrindinė mintis išlieka. Tai teikia vilčių.

Autoriaus sumanymas geras, tačiau įdomi mintis pati save ir suvalgo: protas sutraiško meilę. Visa esė — tai akivaizdus paties autoriaus išjaustos ir deklaruotos minties įrodymas. Štai citata, kuri tai patvirtina:

„Kalbėti ar rašyti visai nereiškia mylėti, užrašyta, perkelta būsena į Knygą, numarinama, tarsi atsiranda savotiškose būsenų kapinėse, užverčiama laiko velėna, juk savarankiška ir nepriklausoma būsena tokia pačia kokybe niekad nebus prikelta, prisikels kita, nekartojama ir individualia  būsena, akimirksniui sušvitusią kasdienybėje.“

Mano galva, už tokią brandžią mintį, tik už vieną šitą pastraipą derėtų autorių pažymėti ir pakviesti ant pakylos.

Ražas - „Pradžia. Laisvė“   

Mintis lipa ant minties, jos grūdasi kaip minia pro siauras duris, mindo viena kitai kojas, springsta ir ima kosėti. Šiaip prie minčių neprikibsi, jos teisingos, bet visos drauge labai primena mišrainę, kurioje tiek daug sudedamųjų dalių, jog pagrindinė tema išsitaško kaip vandens purslai.

Išvada: gili mintis, arba tiesa, nereikalauja sudėtingų loginių raizginių. Linkėčiau autoriui išmokti atsijoti tai, kas nebūtina. Sutinku, gaila išmesti, bet tai neišvengiama. Jeigu norite, kad kiti jus suprastų, kalbėkite paprastai, bet ne prastai. Jeigu turėsite ką pasakyti, atsiras ir žodžiai, ir forma.

Ražas - „Pradžia. Tiesa“    

Šiaip gražu ir protinga, bet ar tiesa? Bendros pastabos būtų panašios kaip ir kitų esė atveju, o čia įvairovės dėlei pateikiu keletą antitezių Ražo mintims. Idant pasakyčiau, jog nėra nė vienos minties, kurios nebūtų galima paneigti kita mintimi, kadangi apskritai beveik nėra minčių, kurias būtų verta iškalti ant uolos (paprastai visos, net ir viena kitą paneigiančios mintys yra teisingos):

Pirma pateikiu Ražo mintį, o po to — antitezę:

„Meilės pasaulis be mirties — iliuzija, tegu ir šventa“ — tai Ražui taip atrodo, o kaip yra iš tikrųjų? O jeigu mirtis yra pats didžiausias meilės įrodymas?

„Žiedui nereikia vilties — jis žydi. Medžiui nereikia taipogi — jis auga. Kažkodėl žmogui jos reikia: jis nežydi, o viliasi žydėti“ — o kas pasakė, kad ieškojimas nėra pats tikrasis žydėjimas? Nuolatinis virsmas ir keitimasis — tobulumo įrodymas, tik išmok jį pastebėti.

„Vadinasi, kančios, liūdesio, ilgesio, džiugesio ir meilės, melo ir tiesos net visa galintiems dievams padaryti neįmanoma. Jie amžiname laiko sąstingyje, jie — amžinoje jaunystėje“ — tai Ražui taip šiandien atrodo. O kaip yra iš tikrųjų? Ar Ražas ką tik nusileido nuo Olimpo kalno ir jau žino, kaip ten yra? Jis ką, sugrįžo iš Anapus? Žinoma, jeigu kalbėsime apie reinkarnaciją, tuomet galima galvoti ir taip.

Solveiga - „Ar skanus informacinio obuolio kąsnis?“    

Tema įdomi, bet, sakyčiau, išnagrinėta nepakankamai visapusiškai, išvados iš bendro išsilavinimo, asmeniškai neišjaustos, retsykiais klaidingos, trūksta būtent informacijos, ypač trikdo kalbos, stiliaus klaidos.

klajūnė - „Lyčių metamorfozė ir jos rezutatai“   

Klaidų tikrai daug, ir stiliaus, ir skyrybos, o apmąstymai nėra labai originalūs ar išradingi — daugmaž tai, kas plaukioja žiniasklaidos sriuboje. Tokiuose rašiniuose pirmiausia reikėtų remtis savo patirtimi ir pojūčiais.

avangardas - „Kelias lygybės link“    

Rašinys tvarkingas, logiškas, bet siaurokas, o gal seklus. Sunku aptikti savarankiško mąstymo pėdsakų.

daliuteisk - „Mes“    

Savarankiško mąstymo pavyzdys, aiškiai ir tiksliai, ir, svarbiausia, originaliai, nieko nevynioja į vatą, minčių neapraizgo sakinių voratinkliais. Ir dvasine prasme mintys subrendusios. Tiesa, sintaksės klaidų pasitaiko, bet, palyginus su kitais, tikrai nedaug. Minčių aiškumas — subrendusios dvasios ir proto požymis.

Rezultatai

Ražas, nežiūrint minėtų trūkumų, yra be abejonės išskirtinis autorius ir jį būtinai reikėtų paskatinti. Tas pat pasakytina apie daliuteisk. Tarpusavyje jų lyginti negalima, kadangi tai skirtingų kategorijų mąstytojai.Jiedu abu nusipelno nugalėtojų vainikų, neskirstant į pirmą ir antrą vietas.