Septintas skyrius. Vyriausiasis žynys

Nuošalioje vietelėje, prie ramiai tekančios Sidabrinio Sfinkso upės, pasislėpęs tankių medžių metamame šešėlyje, stovėjo mažas medinis namelis. Jis buvo visai neišvaizdus, bet pats kiemas atrodė gana tvarkingas ir erdvus, apsuptas neaukštos rudos tvoros, gausiai apaugusios jau iš tolo raudonuojančiais vynvyčiais. Akmenimis grįstas takelis vingiavo palei pat dešinįjį upės krantą, apaugusį plačiašakėmis eglėmis ir pušimis. Skaidrus vanduo savo neramia tėkme liejosi per smulkius akmenis, kartais juos nunešdamas nuo kranto, kartais vėl ten atplukdydamas.

Negalėdamas atsigrožėti vaizdu ir klausydamasis raminančio čiurlenimo, Gordonas skubiai patraukė artyn. Tuo metu prasivėrė namelio durys ir laukan išėjo mergina. Iš tolo matomi vyšninės spalvos jos plaukai buvo perrišti ilgu rožiniu kaspinu ir su kiekvienu žingsniu plaikstėsi už nugaros. Vyras nustebęs stabtelėjo. Šią moterį matė pirmą kartą, nors pas Vyriausiąjį žynį lankėsi labai dažnai.

Tarsi visiškai jo nematydama, mergina priėjo prie upės kranto, užlipo ant medinio tiltelio ir viena ranka prilaikydama ilgą suknelę kažką įmerkė į vandenį. Atitokęs Gordonas pravėrė vartelius ir užlipęs verandos laipteliais, kurie nuo jo svorio nemaloniai girgžtelėjo, nužingsniavo prie durų. Tik tada jį pastebėjusi mergina skubiai priartėjo.

– Laba diena, gal ko nors ieškote? – paimdama nuo suolo pintinę su obuoliais mandagiai paklausė ji.

– Ne. Aš pas Aristėją, – papurtė galvą žynys. – Ar jis yra namuose?

– Taip, žinoma, užeikite, – pravėrusi duris ji pirmiau leido įeiti svečiui. – Palaukite minutėlę, pakviesiu.

Gordonas po akimirkos koridoriuje liko vienas, bet netrukus mergina grįžo su Aristėju.

– O, sveikas, Gordonai, – linksmai prakalbo jis, spausdamas draugui ranką. – Laukiau, kol pasirodysi, nors maniau, kad turėsi svarbesnių reikalų. Eikime į kambarį, negi čia stovėsime?

– Žinoma ne, – nuėjo paskui Aristėją Gordonas.

Kambarys, kuriame jie įsikūrė, atrodė gana nedidelis, bet jaukus. Jame buvo daugiau daiktų nei iš tiesų turėtų: ant stalo paskleisti gulėjo visokie popieriai, žurnalai ir storos knygos, tarsi prie jų būtų sunkiai dirbta, vazoninės gėlės puošė siauras palanges, o plati knygų lentyna buvo prigrūsta ne tik knygų, bet ir įvairių skulptūrėlių ir vazelių. Visa tai, be abejo, traukė Gordono dėmesį, jam visuomet atrodė, kad šiame name jo draugui vietos per maža.

Aristėjas patogiai išsitiesė ant sofos ir patapšnojo vietą šalia savęs, rodydamas prisėsti ir svečiui, o raudonplaukė mergina tylėdama įsitaisė šiek tiek atokiau nuo vyrų.

– Čia Ariadna, mano naujoji padėjėja, – pastebėjęs Gordono žvilgsnį prakalbo Vyriausiasis žynys. – Ariadna, susipažink su Gordonu, prisimeni, daug apie jį pasakojau.

– Taip, žinoma, – kukliai šypsojosi ji, traukdama iš pintinės obuolį. – Malonu.

– Man taip pat, – linktelėjo jaunajai merginai žynys.

Aristėjas palinko arčiau Gordono, tarsi norėdamas jam atskleisti kokią paslaptį.

– Pamiršau paminėti, kad ji yra Arelos sesuo, ar gali tuo patikėti?

– Arela man niekada nesakė, kad turi seserį, – šiek tiek nustebo Gordonas.

– Mes jau labai ilgą laiką nebendravome, – pratarė ir pati mergina. – Arela net nežino, kad dabar čia gyvenu. Pastaruoju metu turėjau nemažai problemų, dėl kurių negalėjau jai net paskambinti.

– Mes bendraujame su Arela beveik kiekvieną dieną, jeigu nori, galiu jai pranešti, kad tu čia.

– Galite, būčiau labai dėkinga.

– Ką gi, tuomet gal dabar išgertume arbatos? – atsilošdamas sofoje pasiūlė Aristėjas. – Ariadna, galėtum?

– Žinoma. Palaukite, – sutiko ji ir nelaukdama nuskubėjo virtuvės link.

Vyras minutėlę nulydėjo ją akimis, bet tarsi kažką prisiminęs vėl pasisuko į pašnekovą.

– O tu niekada nepagalvojai, kad galėtum tapti Vyriausiuoju žyniu?

– Kodėl? – sutrikęs kilstelėjo antakius Gordonas.

– Na, tu esi Šešėlių Karalystės valdovas, tau turėtų būti palankiau, jei gautum aukštesnį titulą, ar ne?

– Taip, bet Vyriausiasis žynys privalo laikytis senųjų pergamento taisyklių, argi ne taip?

– Teisybė, bet tos taisyklės labai paprastos, viena iš svarbiausių – neturėti vaikų.

– Būtent. Gal pamiršai, kad turiu dukterį?

– Tai juk niekai, – numojo ranka jis. – Svarbiausia taisyklės laikytis jau tapus Vyriausiuoju. Na, nebent nuo pat vaikystės nusprendžiama juo būti, bet čia jau kitas reikalas.

Gordonas sunkiai atsiduso, minutėlę žiūrėdamas į medines grindis sau po kojomis.

– Tiesą pasakius, labai abejoju, ar galėčiau tapti Vyriausiuoju žyniu, – galiausiai prisipažino jis. – Būtent dėl to sutikau atidėti visus planus ir atvykti pas tave.

Aristėjo veidas iškart apsiniaukė.

– Jei tai išties labai rimta, žūtbūt tau kaip nors padėsiu. Kas gi tokio nutiko?

Žynys tylėdamas kurį laiką žiūrėjo į draugą, galvodamas, nuo ko viską pradėti. Po kelių minučių pasirodė Ariadna su padėklu. Padėjusi jį ant stalo ir nenorėdama jiems trukdyti, ji išėjo atgal į virtuvę.

– Norėjau pasakyti, kad mano žynių gebėjimai silpsta, – galiausiai prakalbo jis.

– Bet tu juk daug stipresnis už mane! – apstulbo Aristėjas. – Ir iš kur taip gerai žinai, kad tavo gebėjimai silpsta? Gal suklydai?

– Ne, jau kurį laiką sunkiai pavyksta susisiekti su dievais. Be to, Vyriausiasis žynys turi mokėti vienu metu išsikviesti bet kiek dievų, o aš kol kas to negaliu, – jis pakėlė apsiblaususias akis į draugą. – Kada nors ateis diena, kai visai nebegalėsiu su jais susisiekti.

– O kas, jei problema ne su tavo galiomis? Gal patys dievai dėl kokių nors priežasčių negali užmegzti ryšio su žyniais? – spėliojo Aristėjas. – Gal man vertėtų susisiekti su Fantazija? Ką manai?

– Ir ką tu pasakytum, jei su ja susisiektum?

– Paklausčiau apie tavo galias, galbūt ji ką nors žino, o jeigu ne, tada bent jau būtų aišku, ar mano ryšys taip pat nusilpęs.

– Na gerai, gali pamėginti, – atsiduso Gordonas. – Bet labai abejoju, ar Fantazija ką nors pasakys.

– Nepabandęs nesužinosi, – pamerkė akį Aristėjas. – Na gerai, leisk man susikaupti.

Jis kelis kartus giliai įkvėpė oro, tik dar patogiau įsitaisė savo vietoje ir užsimerkęs užsidėjo pirštus ant smilkinių. Gordonas, kaip žynys, girdėjo jo bandymą telepatiškai pakviesti deivę ir įsitempęs laukė. Aristėjas buvo jo geriausias draugas, visuomet juo pasikliaudavo ir ištikus bėdai kreipdavosi į jį, tačiau nujautė, kad dabar viskas kur kas sudėtingiau.

Netrukus kambarys nušvito švelnia mistine šviesa ir priešais juos palengva išryškėjo miglotas vaiduokliškas siluetas. Ir nors jiems jau daugybę kartų buvo tekę matyti Fantaziją, niekaip negalėjo atsistebėti jos grožiu: ilgi tarytum nuauksinti plaukai plazdėjo ore, raitėsi aplink kaklą ir plonas rankas, spaudžiančias magišką sparnuotą lazdą. Pati deivė taip pat turėjo sparnus, kurie vos girdimai šiugždėjo jai už apnuogintos nugaros.

– Fantazija, Aukščiausioji deive, Eliziejaus sergėtoja ir visų dievų lydere, – pagarbiai nusilenkdamas kreipėsi į ją Aristėjas.

– Girdėjau jūsų kvietimą, – žemu paslaptingu balsu prakalbo gražioji būtybė ir priartėjusi savo laibais persišviečiančiais pirštais perbraukė jam per kaktą.

Žynys šiek tiek sutriko. Ji niekada taip nedarydavo, o tas prisilietimas buvo toks šiltas, jaukus ir niekada nepatirtas. Ji skaitė jo mintis, jis jautėsi prieš ją tarsi atversta knyga, bet jausmas buvo neapsakomai geras, nors įprastai nemėgdavo atskleisti kiekvienos asmeninės detalės apie save. Bet ji buvo deivė, savo kūriniams linkinti tik gero, net jei ne visada galėjo kištis į jų gyvenimą.

– Noriu su tavimi pasikalbėti, – nutraukė nejaukią minutės tylą Aristėjas. – Apie Gordoną. Pastaruoju metu jam vis sunkiau susisiekti su dievais, nes jo galios po truputį silpsta. Gal žinai priežastį, kodėl taip yra?

Fantazija iš lėto atsitraukė, jos ilgi plaukai subangavo ore.

– Gordono ateityje laukia sunkus išbandymas, kurį jis turės iškęsti vienas. Vienokiu ar kitokiu būdu, visi žyniai to sulaukia, galbūt vieną dieną ir pats tai patirsi.

– Apie kokį išbandymą kalbi? – sutriko jis.

– Deja, negaliu sakyti, jaunasis žynys jau labai greitai pats tai sužinos.

– Bet ar jis galės kada nors tapti Vyriausiuoju žyniu? – prisiminęs uždavė dar vieną klausimą vyras.

– Jei tik atlaikys savo išbandymą... – mįslingai ištarė deivė ir palengva išblanko kaip dūmas.

Aristėjas kelis kartus sumirksėjo, tikrindamas, ar ji tikrai dingo.

– Tai viskas? – nuostabos kupinu balsu ištarė jis. – Viskas, ką ji galėjo pasakyti?

– Galbūt privalo laikytis taisyklės, kuri aiškiai nurodo, kad dievai negali kištis į žmonių gyvenimą? – spėliojo Gordonas. – Vis dėlto, anksčiau ar vėliau pats viską išsiaiškinsiu, kaip ji ir sakė.

– Taip, bet... kodėl tada ji sutiko, kai Lina paprašė padėti Ravenai?

– Neabejoju, kad tam yra kokia nors paaiškinama priežastis. Galbūt ji žinojo, kad Ravenai vienai susitvarkyti nepavyks?

– Taip, tu tikriausiai teisus, – galiausiai sutiko Aristėjas. – Dievų planai mums niekada nebuvo aiškiai žinomi...

Gordonas susimąstęs ilgą laiką tylėjo. Situacija jam visiškai nepatiko. Fantazija sutiko padėti Ravenai, bet dėl neaiškios priežasties atsisakė padėti jam. Tai buvo tarsi dūris į nugarą, ir būtent dėl to, jog deivė tvirtino, kad jis turės atlaikyti kažkokį išbandymą, jautėsi visiškai nevertas jos pagalbos. Galvoje tarsi uraganas pralėkė daugybė prisiminimų, begalės praeities įvykių, kai jis bandė suprasti, ką padarė ne taip. Galbūt net nebuvo vertas ir toliau būti žyniu, dėl to dievai nusprendė po truputį atimti jo galias, kol galiausiai išsiurbs visą gyvastį.

– Gordonai? – pastebėjęs jo paniurusį veidą, Aristėjas palinko arčiau. – Prastokai atrodai, gal tave taip veikia silpstančios galios?

– Ne, viskas gerai, – nenorėdamas jo jaudinti šyptelėjo žynys ir palengva pakilo nuo sofos. – Man jau metas eiti, nors ir atidėjau darbus, jie vis tiek niekur nedingo. Be to, palikau Godą be priežiūros.

– Žinoma, mano mielas drauge, – patapšnojo jam per petį Aristėjas. – Žinai, kad visuomet esi čia laukiamas. Jeigu išsiaiškinsi kažką daugiau, būtinai man pasakyk. Kad ir ką sugalvojo Fantazija, neleisiu visko kęsti vienam.