Atitirpdyk, prašau, mane,
Kai aš apauštu sausledžio lukštais,
Nektarą išbaigiu
Ir tulžį betaškau, tačiau ne sulą,
Kai įsitikinu,
Jog mūsų dangūs per aukštai,
Kai auksas, varis, šilkas į purvyną gula.
Kai apsirėdome rupia ašutine
Vargais būtaisiais išklaipytus kūnus,
Atitirpdyk, prašau, švelniam glėby mane -
Po kerpėm lieka neskaitytos runos.
Man per sunki duotoji paslaptis -
Viena linkstu ir lūžtu nedejavus.
Nuo lašo ašaros ne nuo lietaus šlapi
Jausmai, kuriuos nešuos neatidavus.
Aš nežinau, ar turim tą "rytoj",
Kai drumstas lapkritis klampia tamsa užmigdo.
Apauštu sausledžiu vienatvinėj migloj -
Nesuprantu, kas sapnas, o kas - tikra.
Paliesk, pažadink - sausledžio neliks,
Vėl žvilgsniuos jonvabaliai, kibirkštys ir žvaigždės.
Man per sunki duotoji paslaptis -
Kaip nuo tavęs gebu ir tirpt, ir svaigti.