Prie tavęs kiek bebūčiau, atrodo, girdžiu,
Lyg priesaiką seną, kad tartum balsu:
— Imk mano tvirtumą, imk protėvių drąsą
Gint Lietuvos žemę, lietuvišką dvasią.
Gint kalbą ir raštą, istorinę tiesą,
Gerbt karžygių kraują už laisvę išlietą.
 
Žinau, kai pareisiu, ilgai, oi ilgai,
Žėruos, ne, ne plytos, žėruos man laužai.
Ne kartą krauti, ne kartą degti,
Kur Nemunas Nerį glaudžia glėby.
 
Prie pilies, prie senos, prie bočių širdies,
Kilo miestas gražus, viltis ateities,
Kad amžiai praeis, o Kaunas stovės,
Jo nei laikas, nei priešai nenugalės.
 
Nenugalės, jei suprasim, girdėsim,
Priesaiką seną ištesėt sugebėsim.
Išliksim lietuviais su savo kalba,
Išliks ir motulė – pilis raudona.
 
...............................................
Prie pilies atšuoliavo Laisvės karys.
Ukrainai sunku, — kalba man jis.
Tikiu, išlaikys, išties tautos ranką,
Maskolijai siautėt pasauly užtenka.