Demono vaikas III-10

Neptūnas pabudo krečiamas šalčio ir atsisėdęs lovoje pažiūrėjo į laikrodį, kabantį ant sienos. Buvo jau beveik dešimta vakaro, tačiau gulėti jis nenorėjo, ir taip didžiąją dalį laiko praleido skaitydamas knygas ar iš nuobodulio tiesiog miegodamas. Jam atrodė, kad tik švaistė laiką, juk jau seniausiai galėjo ieškoti savo tėvų, bet nieko negalėjo pakeisti, jo kūnas vis dar buvo per silpnas. Prisiminus, kas dėl to kaltas, apėmė dar didesnis nusivylimas, bet tuo pačiu jis kaltino save, nes keliavo į Tamsos Karalystę vienas. Jeigu būtų keliavęs su Lina ar netgi su pačia Ravena, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip. Tačiau dabar teko tik laukti dienos, kai bus pajėgus atsikelti, nes negalėjo grįžti į praeitį, kad viską pakeistų...

Nusimetęs nuo kojų antklodę, berniukas iš lėto atsisėdo. Nebuvo tikras, ar įstengs atsikelti, bet negalėjo kiekvieną kartą kviestis pagalbos, jam tai buvo ne tik nemalonu, bet ir gėda. Febas ir Leida ir taip pakankamai ilgai juo rūpinosi, buvo pats metas tai daryti pačiam. Pasiremdamas rankomis, jis nuslinko prie lovos krašto ir nuleido pėdas ant šaltų grindų. Iš pradžių šiek tiek dvejojo, bet giliai įkvėpęs oro į plaučius pabandė atsistoti. Raumenys buvo tokie nusilpę, kad prireikė daugybės pastangų išlaikyti pusiausvyrą, o ką jau kalbėti apie vaikščiojimą? Nežinodamas, kaip tai padaryti, jis atsirėmė į sieną ir atsargiai statydamas kojas nusigavo iki durų. Jau norėjo jas atverti, kai staiga priešais nosį išdygo Azalija. Išsigandęs jis vos nenudribo ant žemės, bet mergaitė vikriai sugriebė jam už rankos.

– Nemanai, kad dar per anksti eiti vienam?

– Nusibodo laukti, – sumurmėjo Neptūnas. – Daugiau nebegulėsiu.

– Tu negali taip staiga pradėti vaikščioti, dar netyčia persitempsi. Aš tau padėsiu, kur nori nueiti?

– Bet kur, kad tik kuo toliau nuo šio kambario.

– Nuvesiu tave į virtuvę, tikriausiai išalkai, visą dieną beveik nieko nevalgei.

– Gerai, – sunkiai atsidusdamas sutiko jis.

Azalija persimetė jo ranką sau per dešinį petį, ir vaikai neskubėdami patraukė koridoriumi.

– Tu sunkus, – juokais pasiskundė ji.

– Neprašiau, kad man padėtum.

– Aš tik noriu, kad tau būtų lengviau.

– Nuo kada tau rūpi, kaip jaučiuosi?

– Visada rūpėjo, tik tu to niekada nepastebėjai.

Pagaliau vaikai pasiekė virtuvę. Mergaitė padėjo broliui atsisėsti prie stalo, ištraukė iš spintelės dubenį ir negailėdama pridėjo daržovių troškinio.

– Ačiū, – padėkojo Neptūnas. – O kur tėvai?

– Mama išvažiavo aplankyti brolio, atrodo, jis susirgo, o tėtis vis dar dirba.

– Tikrai? Negalėjo pasiimti nors vienos laisvos dienos?

– Pats žinai, kad darbas jam labai svarbus. O kodėl klausi? Nori su juo apie kažką pasikalbėti?

– Tiesą pasakius, turiu keletą klausimų.

– Jis turėtų grįžti gal po valandos, tada galėsite pasikalbėti.

Berniukas nieko neatsakė ir kibo į valgį. Azalija ruošė arbatą, o jis įdėmiai stebėjo ją plušančią aplinkui ir mąstė apie tai, ką padarė Rodžeris. Puikiai prisiminė vasaros pradžią, kai Lina viską papasakojo, o dabar bandė suprasti, kaip sesuo po to jaučiasi, juk tikrai turėjo likti traumuota. Tačiau net ir stengdamasis, jis nieko įtartino nepastebėjo, arba jai buvo užleistas užmaršties burtas, arba ji labai gerai mokėjo slėpti savo tikruosius jausmus. Nors Neptūnas dėl pastarojo labai abejojo, joks žmogus negalėtų apsimesti, kad jam viskas gerai, be to, Febas buvo labai geras burtininkas, galbūt netgi pilnai įgudęs, tikrai galėjo panaudoti burtus, tad apie tuos įvykius nusprendė su Azalija nekalbėti.

Tačiau visai netrukus mintis nutraukė rakinamų durų garsas. Azalija džiūgaudama padėjo Neptūnui arbatos ir nubėgo koridoriumi. Vos tik Febas įžengė į vidų, jį pasitiko švelnios dukters rankos.

– Gerai gerai, – stengdamasis ją patraukti šyptelėjo jis. – O Leida dar negrįžo?

– Ne, bet turiu gerų žinių – Neptūnas jau pradėjo vaikščioti ir su mano pagalba netgi nuėjo į virtuvę, – paleidusi tėvą, mergaitė mostelėjo ranka. – Eime, jis nori su tavimi apie kažką pasikalbėti.

Vyras šiek tiek sutrikęs nusekė iš paskos ir prisėdo šalia Neptūno, ramiai gurkšnojančio arbatą.

– Azalija, tu gali eiti, mes pasikalbėsime vieni. Be to, jau labai vėlu, turėtum gultis į lovą.

Mergaitė linktelėjo ir netrukus pranyko koridoriuje.

– Taigi, norėjai man kažką pasakyti? – pažvelgė į berniuką Febas.

– Taip. Jau anksčiau šį tą pastebėjau, bet niekada tavęs nepaklausiau.

– Taip? – sukluso jis ir net nepajuto, kaip palinko į priekį.

– Jūs su Leida juk buvote dievai, bet prasidėjus karams jūsų galios buvo atimtos, ar ne? – pasitikslino jis. – Tačiau kodėl? Kas atėmė iš jūsų galias ir kodėl to reikėjo?

– Na, tada viskas buvo daug labiau komplikuota, o mūsų priešas ne visada buvo Tasdaras, prieš tai turėjome dar ir kitų, kurie dabar dėl neaiškių priežasčių tyli, – šiek tiek patylėjęs ėmė pasakoti vyras. – Niekas nežino, kada jie vėl nuspręs kažko imtis, bet aš jau nebūsiu pajėgus padėti dievams. Supranti, ramybės niekada nebus, visuomet atsiras kažkas, kas bandys pakenkti, o dievai visą laiką turi būti pasiruošę. Jie yra nemirtingi ir gali laukti kad ir visą amžinybę, bet ne visi tai sugeba. Dauguma mirtingųjų trokšta nemirtingumo, manydami, kad gyventi būtų daug geriau nei mirti, bet niekada nenumato pasekmių. Kuo tu ilgiau gyvensi, tuo blogiau bus tau pačiam, kol galiausiai ateis diena, kai norėsi mirti, bet tiesiog to negalėsi. Tai gali lydėti net iki pamišimo, man tai jau buvo tekę matyti. Dažniausiai tai nutikdavo ne Pirmapradžiams dievams, nes jie būdavo daug silpnesni, o Leida priklausė būtent jiems. Nenorėjau, kad ją ištiktų ankstesnių dievų likimas, nes pats buvau Pirmapradis ir būčiau išgyvenęs daug daugiau metų nei ji.

– Bet ką jūs darydavote su... tokiais, kurie pakvaišdavo?

– Dievai tapdavo neprognozuojami, todėl privalėdavome juos sunaikinti. Man būtų buvę skaudu palikti Leidą, todėl nusprendžiau kartu su ja atsisakyti dievystės ir tapti mirtinguoju, o tai reiškė paaukoti ir savo atmintį.

– Bet kaip jums pavyko tapti žmonėmis?

– Pirmapradis dievas Anugajus vienintelis iš dievų gali atimti nemirtingumą, bet jis tai gali padaryti tik tada, kai tu pats to nori, jei bus nors menkas pasipriešinimas, nemirtingumo atsikratyti nepavyks.

– Bet jei galima atsisakyti nemirtingumo, tuomet kodėl dievai gyvena iki tiek, kad jiems pasimaišo protas? Argi niekas prieš tai nepastebi ir negali palengvinti jų kančių?

– Kaip jau sakiau, nemirtingumą galima atimti tik tada, kai pats dievas to nori, o kai kurie jų bando tikėti, kad galbūt noras gyventi dar grįš. Tol, kol jie yra toje tikėjimo būsenoje, Anugajus nieko negali padaryti, jie patys turi nuspręsti, kada nori išeiti, bet dažniausiai jau būna per vėlu... – Febas sunkiai atsiduso ir neramiai pažvelgė į berniuką. – Bet tai dar ne pati didžiausia problema. Anugajus galėjo atimti nemirtingumą tik tada, kai buvo kartu su dievais.

– Ką nori tuo pasakyti? – krūptelėjo jis.

– Anugajus buvo labai maištingas dievas, pridaręs daugybę bėdų ir galiausiai nusprendęs eiti prieš mus. Būtent dėl to dabar nė vienas negali atsisakyti nemirtingumo, o netekusius proto dievus belieka tik sunaikinti ir jie praranda šansą gyventi neprisimindami savo praeities, kaip paprasti žmonės. Mes, dievai, visuomet žavėdavomės jų aistra gyventi, jų troškimais ir tarpusavio santykiais, nors jie tebuvo tik laikini, bet būtent tai mus ir traukdavo. Turėdamas trumpesnę gyvenimo trukmę tu gali reikšmingiau ją išnaudoti, labiau branginti tai, ką turi, o kai esi dievas ir gyveni tūkstančius metų, visa tai tau nesvarbu, tu prarandi norą kažkuo užsiimti, nes jau nebėra nieko, kas tave sudomintų.

– Suprantama, – linktelėjo Neptūnas. – Bet kas nutiks, kai nebeliks nė vieno iš dievų? Juk galiausiai ateis diena, kai net patys stipriausi palūš, ar ne?

– Taip, gali tai nutikti, bet Pirmapradžius dievus gali pakeisti antriniai, tai yra, jų palikuonys. Bet nauji Visatos prižiūrėtojai turėtų būti grynakraujai dievai, nes tik tokie yra stipriausi. Žinoma, nėra uždrausta dievams persikelti į Žemę ir kurti šeimas su paprastais žmonėmis, viena iš deivių netgi atsisakė dievystės, kad galėtų būti su savo mylimuoju, bet tada kils rizika išnykti ir daugiau niekas nebegalės prižiūrėti Visatos, planetos taps negyvenamos ir žmonija visai išnyks.

– Bet kodėl, kai atsisakėte dievystės, dievai paliko dalį tavo ypatingų galių, o Leida tapo paprastu žmogumi? Argi tik dėl to, kad buvo silpnesnė?

– Taip, dėl to. Kad Pirmapradį dievą paverstum žmogumi, reikia be galo daug magiškos energijos, tad buvo kur kas paprasčiau palikti dalį galių manyje. Bet tai nė vienam iš mūsų nekelia jokios žalos, turiu tokius pačius gebėjimus, kokius įprasta turėti visiems ypatingiesiems, ne daugiau.

– Dabar jau viskas aišku, – pabaigęs gerti arbatą, Neptūnas pastatė puodelį ant stalo. – Ir vis dėlto... norėčiau tavęs šio to paklausti apie savo tėvus, tu nieko prieš?

– Žinoma, gali klausti ko nori.

– Ar tu pažįsti mano tėvus? Ar esi matęs juos daugiau nei tą dieną, kai tėvas atidavė mane jūsų globai?

Prieš atsakydamas, Febas pažvelgė pro langą, bet daugiau nieko negalėjo matyti, tik tamsą.

– Deja, labai daug nebendravome. Galbūt dėl to, kad Persėjas baiminosi, jog Šiva gali sužinoti tavo buvimo vietą, o ji juk buvo ta, kuri bandė tavimi atsikratyti. Nežinau, nei kur tavo tėvai gyvena, nei ką veikia, o kitomis karalystėmis niekada nesidomėjau, tai užimtų daug laiko ir jėgų, ko šiuo metu tikrai neturiu. Atleisk, jeigu ką nors žinočiau, tikrai tau pasakyčiau.

– Nieko tokio, kaip nors susitvarkysiu pats.

Berniukas nutilęs susimąstė. Jam tikrai atrodė keista, kad tiek daug žinantis Febas nieko negalėjo pasakyti apie jo tėvus. O gal tiesiog nenorėjo jo įskaudinti, nes mama jo atsisakė? Tai juk būtų logiška, Šiva norėjo jį nužudyti, o tėvas apsaugojo, išsiųsdamas pas Febą ir Leidą, akivaizdu, kad net ir norėdamas negalėjo rizikuoti su juo susitikti.

Neptūnui tuo pačiu buvo ir liūdna, ir pikta. Jis troško vienaip ar kitaip akis į akį susitikti su savo tėvais, nes jau nebebuvo mažas bejėgis vaikas, kurį būtų galima lengvai nužudyti. O gal kaip tik buvo atvirkščiai – jie bijojo to, kas slypėjo jame? Jo žudiko instinkto, kad patys netaptų aukomis? Bet tuomet kodėl leido jį auginti visiškai svetimai šeimai? Berniukas nujautė, kad čia kažkas ne taip, ir jis būtinai išsiaiškins tiesą.
Lunarija

2022-11-14 08:51:27

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-11-14 21:10:15

Dievai tapdavo neprognozuojami, todėl privalėdavome juos sunaikinti.
Jeigu Dievai nemirtingi, tai kaip pavykdavo juos sunaikinti?

V. Kryžanovskaja-Ročester kūrinyje "Gyvybės eliksyras" išsprendė šį klausimą iš paliegusio ligonio paėmus kraujo ir įleidus norinčiam mirti.