Virsta kūdroj dumblu spalio šarvas iš aukso ir vario –
Lyg nebuvo birželio dienų, lyg nebuvo aistrų.
Gal sapnavome jas?
Debesynai pilki tarsi dangtis žvaigždynus uždarė
Ir išpylė miglas tarp tavęs ir manęs,
Tarp manęs ir tavęs.
Tako anei žymės,
Šluok nešlavęs, kai tyčiojas vėjas –
Jis atneš vėl ir vėl skiaučių, šukių, skeveldrų margų,
Ir giedotojai keičia geidautas kadais pribuvėjas,
Kai subliuškęs raumuo nebesugeba tverti vargų.
Liekam sielom nuogom vienumoj pasilikę be Dievo,
Atbambėję maldas, atraudoję sausom akimis.
Virstam mudu dumblu, jausdami beartėjančią žiemą,
Nes drovu dar aistrų ir viens kito, ir Dievo prašyt.