Nelengva žmogui sekti metų ritmą,
Kada spalvoto šėlsmo žemėj vis mažiau.
Veltui ryte dangaus kraštelį nykų
Belapiai medžiai stengiasi pakelt aukščiau.
 
Protu gali suvokt — tiek saulės, grožio buvo,
Ruduo atidavė gausybę dovanų.
Bet ta naivi širdis vis ilgisi gegužio,
Liepos glamonių, vakarų šiltų.
 
Išskrido gervės, miške strazdai nutilo,
Suklykia juodvarnis, ir vėl ramu.
Gerai, jeigu už šlapio lango stiklo
Gal ryt poryt pabels zylutė snapeliu.
 
Ilga rudens naktim belieka džiaugtis,
Atvertomis plačiai jos laiko durimis
Eilėraščiams, svajonių posmams austi
Viliokės vasaros auksinėm gijomis.