Kaip ir planavo, kitos dienos rytą Ravena kartu su Lina ir Agnese išvažiavo į miestą apsipirkti. Iš pradžių mergaitė visiškai neturėjo tam nuotaikos, bet pradėjusi matuotis striukes šiek tiek pagyvėjo, o kai Lina dosniai bruko į rankas įvairiausius megztinius, kelnes ir šalikus, atsisakyti buvo tikrai nelengva. Vis dėlto, ji jautėsi šiek tiek nesmagiai, nes nieko negalėjo nupirkti pati, net menkiausio suvenyro, kad bent šiek tiek atsilygintų Linai, be to, jau artėjo Kalėdos, turėjo kuo greičiau iš kažkur gauti pinigų.

Ravena apie tai galvojo visą laiką važiuodama keliu atgal, bet nieko taip ir nesugalvojo, o grįžusi namo susidėjo visus daiktus į spintą, užsiplikė žolelių arbatos, krito į fotelį ir įsisupo į minkštutėlį pledą. Už lango dabar nebuvo matyti nė vienos snaigės, dangus rodėsi giedras, bet užklotas debesų. Žiemą jis niekada nebūdavo švelniai žydras, o saulė išlįsdavo retai, nes dažniausiai slėpdavosi už pūkinių patalų. Arba kartais pasirodydavo horizonte, bet tokia raudona, kad menkai tešildydavo.

Patogiai sėdėdama savo vietoje, Ravena apgalvojo viską, kas įvyko pastaruoju metu. Žinojo, kad Linos namuose gyventi irgi nebuvo labai saugu. Ne tik dėl to, kad jos tėvas greičiausiai žinojo, kad ji čia, bet ir dėl Rodžerio, nors pastaruoju metu jis beveik nesirodė namuose ir mergaitė jau buvo spėjusi pagalvoti, kad galbūt juos paliko, bet vieną dieną matė jį kieme kalbantį su Lina. Po to laiko jis tik vaidenosi čia kaip vaiduoklis, Ravena jį matė retai ir svarstė, ar tik dėl to nebus kalta Lina, norėdama, kad jis būtų kuo toliau nuo jos, ar jie tiesiog dėl kažko susipyko. Ir tuo pačiu mergaitė galvojo apie Neptūną. Jautėsi siaubingai, kad turėjo išmesti tą raktą, bet kitaip daryti būtų neįstengusi, o dabar nežinojo, ar pasielgė teisingai, galbūt sužinojęs, kad ji taip padarė, jis pavadintų ja baile ir supyktų. O gal kaip tik apsidžiaugtų?

Raveną draskė abejonės, tad išgėrusi arbatą ji nusprendė prasiblaškyti kieme, nieko nesakiusi tyliai pranyko koridoriuje ir apsivilkusi savo naująjį paltą išėjo pro duris. Drabužis jai puikiai tiko, daug geriau, nei ta išaugta striukė, kuri jau varžė judesius. Bet šiandien ji čiuožinėti neketino, nors vakar to padaryti taip ir nepavyko. Be to, nebuvo noro užsiimti kokia nors veikla, kai galvoje ūžė tiek daug klausimų. Eidama Sidabrinio Sfinkso upės link, mergaitė bandė jas visas surinkti į visumą. Atmintyje vis dar buvo įsirėžusios žaliuojančios pievos, tačiau dabar jas dengė stora sniego antklodė.

Debesys nuslinko į šoną ir pasirodė taip išsiilgta saulė. Ravena sustojo prie upės kranto ir tarsi kažko abejodama nužvelgė horizontą. Galbūt ir vėl tikėjosi išvysti drugelį arba tik norėjo, kad panorama, kurią matė, įsirėžtų dar giliau į atmintį. O ji buvo išties įspūdinga. Saulei apšviečiant visą Mirties slėnį, baltas sniegas tiesiog žėrėte žėrėjo grožiu. Aplinkui tvyrojo visiška tyla. Ar bent jau taip atrodė iš šalies. Geriau įsiklausęs galėjai girdėti, kaip tirpstantis sniegas nuo Krištolo rūmų uolos tykšta ant žemės, susijungia su kitais vandens lašais ir ritasi nuožulniu šlaitu iki pat Sidabrinio Sfinkso upės, kurią šiuo metu dengė storas ledo sluoksnis. Netgi pats krioklys buvo tarytum sustingęs laike. Besiliejančios kaskados dabar atrodė kaip milžiniški ledo durklai, iš viršaus smingantys žemyn tarp nugludintų apšerkšnijusių akmenų, iki pusės paskendusių upės lede.

Mergaitė visa savo siela kvėpė gaivų žiemos orą, tai padėjo jai aprimti, išmesti visas nereikalingas mintis ir eiti toliau. Ji palinko į priekį ir atsargiai nuleido vieną koją ant užšalusios upės. Nors ledu ėjo ne pirmą kartą, visuomet įvertindavo jo storį, ypač kai diena būdavo šiltesnė. Bet net ir dabar, pastuksenusi kulnu paviršių, ji nepastebėjo jokio bangavimo ar pro šonus išsiliejančio vandens, o ir pats ledas buvo žaliai mėlynos spalvos, tikrai atrodė tvirtas.

Ravena ėjo neskubėdama, nedarydama jokių staigių judesių, o ir skubėti nebuvo reikalo, norėjo tik apsilankyti Krištolo rūmuose. Ledas ties viduriu atrodė kiek plonesnis nei šonuose, bet tai niekada netrukdė be problemų jo praeiti. Akmenų takas, kurį ji kirsdavo, taip pat buvo užšalęs, lipdama juo mergaitė greičiausiai nuslystų ir susilaužytų kojas, tad kur kas saugiau buvo eiti pačiu ledu.

Štai jau ir upės vidurys. Ravena minutėlę stabtelėjo pailsėti ir nužvelgė paviršių, ant kurio stovėjo. Apačioje, tiesiai po kojomis, buvo matyti po ledu srauniai tekantis vanduo. Mergaitė kurį laiką spoksojo į jį. Jautėsi lyg užhipnotizuota tos srovės, nors žinojo, kad jei ledas persišviečia, tai reiškia tik dar didesnį pavojų. Turėjo kuo greičiau dingti. Žengė dar žingsnį, bet staiga kažką išgirdo, kas privertė ją sustingti iš baimės. Širdis stipriai sutuksėjo krūtinėje, tai juk...

Ravena instinktyviai apsigręžė garso pusėn. Ledas už jos buvo sutrūkinėjęs, o pro plyšius jau matėsi besiveržiantis vanduo. Nenorėdama įlūžti, ji turėjo eiti labai atsargiai, bet vos žengė žingsnį, pasigirdo tik dar garsesnis traškėjimas. Dabar ledas lūžo jai tiesiog bestovint, ir jeigu ji nieko nesiims, įtrūkimas visai greitai ją pasieks. Mergaitė negalėjo leisti, kad tai nutiktų, ir stengdamasi nepanikuoti kelis kartus giliai įkvėpė oro. Netrukus kojos pradėjo visu greičiu nešti ją tolyn. Ir tik tada Ravena suprato, kad padarė didžiulę klaidą, jai bebėgant ledas lūžo tik dar greičiau. Iš visų jėgų stengdamasi nesuklupti, ji siekė saugaus kranto. Nežiūrėjo, kas darosi už nugaros, bet to ir nereikėjo, puikiai žinojo, kad nelaimė lipo jai ant kulnų. O krantas buvo dar labai toli...

Dešimt metrų... devyni... aštuoni. Ravena jau buvo spėjusi apsidžiaugti, kad galbūt pavyks pasiekti sausumą nenukentėjus, bet staiga prarado pusiausvyrą. Tvirtas pagrindas išslydo iš po kojų. Mergaitė dar pabandė užsigriebti atskilusio ledo luito, tačiau nesėkmingai – visą jos kūną apgaubė lediniai upės gniaužtai ir ėmė gramzdinti į dugną. Vis giliau ir giliau. Vanduo buvo toks šaltas, kad degino, pamažu kaip koks šydas užgoždamas visas jos mintis. Kūnas akimirką nesiklausė, Ravena negalėjo išleisti nė garso, o juo labiau – prisišaukti pagalbos. Jau atrodė, kad tuoj praras sąmonę, bet tada lyg atsitokėjusi smarkiai pasispyrė kojomis į priekį. Matė viršuje vis ryškėjančią šviesą. Tačiau nebuvo taip lengva, kaip ji manė iš pradžių, plaukti į paviršių trukdė milžiniška srovė, kuri nešė ją tolyn nuo ledo įtrūkio. O ji turėjo kuo skubiau išnirti į paviršių, kitaip liks palaidota vandens kape.

Tokia gąsdinanti mintis tik dar labiau ragino nepasiduoti. Ravena jau buvo beveik viršuje, labiausiai neramino tai, kad pritrūks oro, nespėjus pralaužti ledo, bet galvoti nebuvo kada, po kelių sekundžių jos rankos bumbtelėjo į storą ledo sluoksnį. Jau puikiai žinojo, kaip jį pralaužti – tereikėjo pasinaudoti savo galiomis ir jį ištirpinti. Stipriai užmerkusi akis, mergaitė iš visų jėgų stengėsi sukaupti savyje ugnį, tačiau ji nepasirodė. Apėmė tik dar didesnė neviltis, panikuodama ji ėmė blaškytis ir kumščiais trankyti ledą. Neprisiminė, kada paskutinį kartą naudojosi savo galiomis, bet kodėl jos nesirodė pačiu reikalingiausiu metu, ji nežinojo. O gal tik dėl to, kad kilusi į paniką nesugebėjo susikaupti?

Supratusi, kad nepralauš ledo plikomis rankomis, Ravena nedelsdama paniro giliau į vandenį, norėdama susirasti akmenį. Buvo svarbi kiekviena sekundė, nes oro atsargos seko, o tinkamą akmenį pavyko rasti atokiau nei tikėjosi. Sugriebusi jį abiem rankomis ir norėdama kuo greičiau pakilti, mergaitė atsispyrė nuo dugno. Srovė vis bloškė ją į kairę, bet stengdamasi jai nepasiduoti pasiekė viršų, vieną delną įrėmė į ledą, o kitoje rankoje stipriai suspaudusi akmenį iš visų jėgų užsimojo. Įtrūkimas pasirodė vos ne iš karto, Ravena ėmė džiūgauti, o netrukus ledas visai pasidavė ir ėmė lūžinėti pats.

Mergaitė tvirtai įsikibo į kraštą ir pagaliau išnėrusi į paviršių galvą giliai įkvėpė taip trūkstamo oro. Atrodė, plaučiai tuo plyš pusiau, bet svarbiausia dabar buvo ne tai. Tam, kad padidėtų atramos plotas, Ravena užšliaužė ant ledo plačiai ištiesusi rankas, kaip galima daugiau užguldama jį krūtine, paskui atsargiai po vieną iškėlė kojas ir kelias sekundes praleido gulėdama, stengdamasi atgauti kvapą. Vis dėlto, pavojus dar nepraėjo, teko kuo greičiau dingti iš šios vietos, tad iki pat kranto teko šliaužti. Tik tada mergaitė pasijuto saugiau ir galėjo atsistoti, bet dabar reikėjo kuo skubiau susišildyti. Krištolo rūmai buvo žymiai arčiau, be to, norėdama grįžti namo vėl turėtų kirsti upę, o dabar ji to tikrai netroško, tad visu greičiu pasileido bėgti prie uolos.

Sudundėjo atidaromi vartai, bet Ravena nelaukė, kol jie atsidarys iki galo, ir smuko į vidų. Nors kaustė nepakeliamas drebulys, puolė į kambarį, kuriame dažnai ilsėdavosi, kai su Neptūnu laukė žinių iš Gordono apie Rubeno planetos buvimo vietą. Ten turėjo keletą sausų drabužių, tad ištraukusi juos iš spintos skubiai nusimetė šlapius ir persirengė. Bet to nebuvo gana, apsigobusi pečius šilta antklode ir patogiai įsirangiusi lovoje, mergaitė nusprendė, kad būtų geriausia pasišildyti prie ugnies. Ištiesusi priešais save drebančias rankas, ji dar kartą pabandė iškviesti savo vidinę ugnį. Galbūt tada buvo per daug susijaudinusi, dėl to nepavyko ištirpinti ledo. Tačiau net ir dabar, kai buvo visiškai rami, kai giliai kvėpuodama bandė pajusti bent menkiausią ryšį su savo galia, jo nebebuvo. Tik kas jam galėjo nutikti? Dingo vien dėl to, kad ilgą laiką nesinaudojo galiomis? O gal už viso to slypėjo kitokia paslaptis?

Nebegalėdama daugiau susikaupti, Ravena plačiai atmerkė akis ir pažvelgė sau į delnus. Taip, giliai širdyje ji žinojo, kad buvo kita priežastis, kodėl vengė savo galių, tik nenorėjo to pripažinti. Mergaitė jų nekentė. Nekentė dėl to, kad dėl jų Arela jos nemylėjo. Tos galios mamai visuomet priminė Tasdarą, o ji nekentė jo labiau už viską pasaulyje. Jeigu ne jis, jos gyvenimas dabar būtų daug lengvesnis. Nes nebūtų jos, Ravenos. Būtent dėl to ji nebenorėjo būti ta, kurios Arela nemylėjo, į kurią žiūrėjo kaip į niekingą demono vaiką. Tačiau dabar... dabar jai reikėjo galios, kurią slėpė savyje, o ji pati nusprendė nebegrįžti. O kas, jei paklius į situaciją, daug blogesnę už šią? Kaip tada teks išsigelbėti? O gal ne viskas prarasta?

Ir vėl ištiesusi rankas priešais save, Ravena pabandė sukaupti magišką psi, bet delnuose niekas taip ir nesušvito. Ji dar pabandė teleportuotis pas Liną, pajusti jos energiją, bet susikoncentruoti sekėsi sunkiai. Apėmė tik dar didesnė neviltis. Ji negalėjo nei susišildyti, nei teleportuotis, mama jos nemylėjo, o geriausias draugas žuvo. Kas gali būti blogiau? Ar tai, kad daugiau niekada nebematys savo galių ir grįš į pradinę padėtį, kai buvo labiausiai pažeidžiama? Vadinasi, visos jos pastangos, visos treniruotės nuėjo perniek, juk iš pat pradžių galėjo paprasčiausiai likti pas Liną ir apsimesti, kad Arela neegzistuoja, vis tiek likimas nuvedė ją atgal. Tikriausiai tai buvo ženklas, kad Senuosius Atakanos požemius reikėjo palikti ramybėje...

Sunkiai atsidususi, Ravena iš lėto pakilo nuo lovos. Jei jau turės kurį laiką čia būti, bent jau užsikurs židinį.