Antras skyrius. Mįslingas raktas

Klimatas Dvasių Karalystėje niekada nebuvo labai palankus, tačiau dabar, kai visą Sanorato miestą užklojo storas sniego sluoksnis, atsidarius vartams į veidą tvokstelėjo tik dar didesnis šaltis. Nepaisant to, apylinkes saugojo apsiginklavę sargybiniai. Jų nebuvo daug, mažai kas lankėsi Dvasių Karalystėje, nes ji buvo viena iš atokesnių vietų, tačiau pamatę nekviestą moterį vyrai iškart pastojo jai kelią.

– Atvykau pas Loreną Chiron, – pagarbiai jiems nusilenkdama tarė toji.

Sargybiniai tarsi susitarę palinkčiojo galvomis.

– Jeigu norite, galime palydėti.

– Nereikia, einu čia jau ne pirmą kartą.

Daugiau nieko nesakę jie leido jai praeiti. Moteris sparčiais žingsniais patraukė snieguotu taku, tik dar labiau įsisupdama į kailinį apsiaustą su gobtuvu, o vėjas vis nesiliovė kaip botagai talžyti jai veido. Bet eiti ilgai nereikėjo, netrukus ji išvydo nedidelį, bet gana prabangų namelį ir iš palengvėjimo atsikvėpė. Jei būtų galėjusi, būtų iškart teleportavusis į Dvasių Karalystę iš savo namų, bet keliauti iš karalystės į karalystę teleportacijos būdu buvo neįmanoma dėl magiškos jų apsaugos, tad teko eiti pro vartus.

Pasiekusi namelį, ji stabtelėjo pailsėti ir apsidairė. Kadangi viskas buvo apsnigta, nelabai ką galėjo įžiūrėti, bet kiek teko prisiminti, vasarą šis kiemas būdavo pilnas įvairiausių margaspalvių gėlių, o visas dešinysis namo šonas apaugęs raudonai žydinčiais vijokliais. Vis dėlto, galvoti apie tai nebuvo kada, palypėjusi laipteliais ji belstuku pastukseno į duris. Visai netrukus jas pravėrė nedidukė tamsiaplaukė mergaitė ir pamačiusi ją šiek tiek nustebo.

– Mama, pas tave viešnia!

– Palaukite, tuoj ateisiu! – pasigirdo balsas kažkur iš tolimesnio kambario.

– Užeikite, nestovėkite tarpduryje, – paragino mergaitė. – Duokite savo apsiaustą.

Viešnia paskui save uždarė duris ir nusismaukė nuo galvos gobtuvą. Tuo metu koridoriuje pasirodė ir pati Lorena.

– Lina? Kaip netikėta, ką veiki čia taip anksti?

– Turiu keletą naujienų, – vos šyptelėjo ji. – Atleisk, jei sutrukdžiau.

– Ne, nė trupučio, turiu daug laiko, vyras šiuo metu išvykęs.

Lina padavė apsiaustą mergaitei, o Lorena pamojo ranka, rodydama jai į svetainę.

– Būk gera, Rėja, paruošk arbatos, – paprašė ji dukters.

Mergaitė linktelėjo ir nelaukdama nuskubėjo į virtuvę.

– Sakei, turi keletą naujienų, – sėsdama į fotelį tarė Lorena.

– Atėjau čia pasikalbėti apie Raveną, – Lina minutėlę tylėjo, galvodama, nuo ko viską pradėti. – Tikriausiai jau žinai, kad jai pavyko išvaduoti Arelą.

– Taip, tai greičiausiai žino visi, – linktelėjo ji, nusimesdama nuo peties ilgų banguotų plaukų sruogą. – O gal nutiko kažkas, ko nesitikėjome?

– Tiesą pasakius, taip, – pripažino ji ir nedelsdama nupasakojo viską, ką jai sakė Ravena. – Iki šiol negaliu patikėti, kad taip nutiko, Arela nepanaši į vieną iš tokių.

– Nebandei su ja pasikalbėti? Galbūt tai koks nors nesusipratimas, neabejoju, kad viską galima išspręsti.

– Ne viskas taip paprasta, bandžiau ją kalbinti, bet Arela nuo manęs atsiribojo ir paprašė tučtuojau išeiti. Žinau, kad ji kenčia lygiai taip pat, kaip Ravena, bet esu bejėgė, kad ką nors padaryčiau.

Tuo metu į svetainę įėjo Rėja su padėklu rankose. Padėjusi arbatą ant stalo, ji tyliai prisėdo šalia.

– Ačiū, mieloji, – padėkojo Lorena, ir vėl pasisukdama į viešnią. – O kas, jei pasikalbėtume su Gordonu ir jis galėtų mums kaip nors padėti?

– O kodėl būtent su Gordonu? – kiek nustebo ji.

– Arela su Gordonu... na, jie yra labai artimi draugai, galbūt Gordonui pavyktų su ja pasikalbėti ir sužinoti daugiau?

– Gal tu ir teisi, – susimąstė Lina. – Žūtbūt privalome ir vėl suvesti Raveną su Arela, tai tęstis daugiau nebegali. Siaubingai nerimauju dėl Ravenos, kad ir kaip stengiuosi jai padėti, viskas veltui.

Ji vos įstengė sulaikyti ašaras ir užsidengusi rankomis veidą stipriai papurtė galvą. Lorena nusiminusi prisislinko arčiau ir švelniai patapšnojo jai per petį. Puikiai suprato, ką reiškia matyti kenčiantį žmogų ir iš visos širdies troško jai padėti.

– Galiu tuoj pat nuvykti pas Gordoną ir viską sutvarkyti, jei tai tave paguos.

– Nereikia, tai problema, kurią turėčiau išspręsti pati, – paprieštaravo Lina. – Svarbiausia, kad pagaliau pamatyčiau Ravenos šypseną. Nė neįsivaizduoji, kaip man tai svarbu, džiaugiuosi, kad esi pasiruošusi padėti.

– Žinau, kaip prisirišai prie Ravenos, juk taip ilgai auginai ją kaip savo dukterį, – ji pakėlė vieną iš puodelių ir padavė jį draugei. – Bet kaipgi dėl Agnesės? Ar taip pat ją myli?

– Žinoma, nejaugi suabejojai? Myliu Agnesę taip pat, kaip Raveną, kiekvieną dieną galvoju apie tai, kaip reikės pasakyti jai, kad nesu jos mama. Prieš keletą mėnesių pas mane buvo pasirodęs Melburnas ir norėjo pats tai padaryti, bet man pavyko jį perkalbėti.

– Melburnas? – nustebusi kilstelėjo antakius Lorena.

– Taip, nuo to laiko bandau surasti Elizą, ji vienintelė gali apsaugoti Agnesę, bet po karo jos pėdsakai visiškai dingo. Nė nenumanau, ką daryti toliau, ir išvis abejoju, ar Eliza dar gyva.

– Nenuleisk rankų, mes visi darome, ką įstengiame, – moteris padėjo savo puodelį ant stalo ir pakilo nuo sofos. – Beje, jei jau prakalbome apie Elizą, prisiminiau šį tą, ką ji man paliko. Palauk, tuoj paieškosiu.

Ji priėjo prie sekcijos, stovinčios kairėje svetainės pusėje, ir pravėrusi stiklines duris ėmė raustis tarp daugybės daiktų. Lina stebėjo, kaip vikriai judėjo jos rankos, kaip kilo prie veido nubraukti tamsius plaukus, vis uždengiančius gilias žalias akis, ryškiai raudonas lūpas ir rimtą susikaupusį veidą. Po kelių minučių Lorena ištraukė nedidelę dėžutę, grįžo atgal prie sofos ir atvožė dangtelį. Rėja susidomėjusi net palinko arčiau ir išvydo dugne, ant nedidelio raudono audeklo gulintį paprastą varinį raktelį.

– Nuo ko jis?

– Nuo Elizos kambario durų, – traukdama raktelį ėmė aiškinti moteris. – Nežinau kodėl, bet prieš dingdama Eliza paprašė manęs perduoti jį Ravenai.

– Ravenai? – apstulbo Lina. – Kodėl būtent jai?

– Nežinau, Eliza man nepaaiškino, matyt, norėjo nuo mūsų kažką nuslėpti arba apsaugoti nuo informacijos nutekėjimo, juk žinai Tasdarą, ką nors sužinojęs nepaliktų mūsų ramybėje.

– Manai, kad Eliza kažką slepia savo kambaryje, kas galėtų kažkaip padėti Ravenai?

– Nesu tikra, bet nujaučiu, kad turėčiau įgyvendinti jos prašymą.

– Palauk, jeigu Eliza prašė perduoti tą raktą Ravenai, kodėl nepadarei to anksčiau? Kodėl prieš tai nieko nesakei?

Lorena nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Eliza žinojo Pranašystę, kad Arela paklius į Nebūties pasaulį, nes... aš jai viską pasakiau. Ji norėjo, kad atiduočiau Ravenai raktą būtent po to, kai ji padės savo mamai ištrūkti.

– Vadinasi, žinojai, kad Eliza atvyks pas tave su raktu?

– Taip, bet nebuvau įsitikinusi, ar tai, ką mačiau vizijose, išsipildys, juk žinai, kad jos nebūna tikslios, kartais galiu ko nors nesuprasti arba dvasios tiesiog nenori visko atskleisti iškart.

– Suprantu, – linktelėjo Lina. – O tu žinai, kur rasti Elizos kambarį?

– Tiksliai pasakyti negaliu, bet prieš pradingdama ji gyveno Azryate, greičiausiai jos kambarys buvo kažkur šventykloje. Manau, kad Arela mums galėtų tiksliau pasakyti, jos buvo labai geros draugės.

– Gerai, tada pas ją ir nuvyksime.

Lorena užvožė dėžutės dangtį ir atkišo raktelį Linai.

– Noriu, kad nuo šiol jį turėtum tu. Kai Ravena pasijus geriau, tada jai ir perduosi, gerai?

– Žinoma, – sutiko toji, tiesdama į ją ranką. – Ne tik duosiu jai raktą, bet ir kiek įstengdama padėsiu viską išsiaiškinti.

– Nebijok, jei prireiks, aš taip pat įsikišiu.

– Bet argi tau nereikia saugoti savo Karalystės? Pati sakei, kad vyras šiuo metu išvykęs.

– Taip, bet tai nereiškia, kad vietoj savęs negaliu pasiųsti ko nors kito, – šyptelėjo ji, akimirkai nukreipdama žvilgsnį į Rėją. – Mano duktė jau pakankamai stipri, kad galėtų šiuo bei tuo padėti, be to, jeigu jai pavyks išmokti bendrauti su dvasiomis, ateityje užims mano vietą, būtų pats metas pradėti mokytis.

– Puiku, bet ar ji dar ne per jauna? – suabejojo Lina. – Jai ne daugiau metų nei Ravenai.

– Jeigu Ravena sugebėjo išvaduoti Arelą iš Nebūties pasaulio, neabejoju, kad Rėja sugebės pranašauti.

– Taip, – pritarė pati mergaitė ir susigėdusi panarino galvą. Tamsios banguotų plaukų sruogos čiuožtelėjo įraudusiu skruostu ir uždengė gilias mėlynas akis.

– Kaip nori, tu ją pažįsti geriau, – kreipdamasi į Loreną gūžtelėjo pečiais moteris ir skubiai pabaigusi gerti arbatą pakilo. – Ką gi, man jau metas, Ravena ir Agnesė turėtų greitai grįžti iš mokyklos, nenoriu, kad namuose būtų vienos.

– Gerai, palydėsiu tave iki išėjimo.

Lorena atsisveikino su viešnia ir netrukus uždarė paskui save duris. Lina persimetė per petį vilnonį šaliką, bet minutėlę dar stovėjo ant apsnigto tako ir galvojo apie viską, ką jai pasakė Lorena. Baiminosi dėl to, kad gavusi naują užduotį Ravena ir vėl bus priversta išvykti.