Kai Ravena visa išvargusi pagaliau pasiekė namus, dangus buvo jau sutemęs. Vos ji pravėrė duris, koridoriuje pasirodė sunerimusi Lina.

– Varge, Ravena, ką taip ilgai veikei?

Mergaitė pastatė slides prie sienos.

– Atleisk, čiuožinėjau ir net nepajutau, kaip praėjo laikas.

– Tiek to, svarbiausia, kad nieko nenutiko.

– O kas galėtų nutikti? – nusistebėjo ji, nusitempdama nuo rankų šlapias pirštines.

Moteris padėjo jai nusirengti striukę ir nusiauti kojines ir batus, kurie taip pat buvo sušlapę, tad padėjo juos ant šildytuvo išdžiūti.

– Eik į kambarį, padarysiu tau karšto šokolado, o tada pasikalbėsime, gerai?

Ravena linktelėjo ir įsispyrusi į šlepetes lėtai patraukė pustamsiu koridoriumi, kurio nepasiekė lempos skleidžiama šviesa. Nė nenutuokė, apie ką Lina norėjo su ja pasikalbėti, ir nors buvo labai pavargusi, nusprendė geriau šiandien, nei rytoj. Kas iš to, kad pokalbį atidės?

Pasiekusi svetainę, mergaitė įsitaisė fotelyje, prie pat židinio, ir norėdama susišildyti atkišo rankas priešais liepsną. Maždaug po pusvalandžio Lina pravėrė duris ir prisėdusi ant sofos padėjo garuojantį puodelį ant stalo, tada pakėlė nuo atkaltės pledą ir apgaubė Ravenos pečius.

– Nereikėjo, man visai nešalta, – liūdnai šyptelėjo ji, ir toliau žiūrėdama į liepsną židinyje.

Moteris prisislinko tik dar arčiau ir įbruko jai į rankas puodelį.

– Gerk, kol dar karšta.

– O apie ką norėjai su manimi pasikalbėti? – pagaliau atsisukdama į ją paklausė Ravena.

– Pastaruoju metu tau labai sunku, kiek galėdama stengiuosi padėti, bet puikiai žinau, kad mano pagalbos tau neužteks.

– Ką nori tuo pasakyti? – mergaitė sutrikusi kilstelėjo antakius. – Tu stengiesi daugiau nei reikia, neturėtum kaltinti savęs dėl to, kad aš turiu problemų ir nesugebu su jomis susitvarkyti.

– Ravena, nesuprask manęs neteisingai, žinau, kad turi problemų, bet tai nereiškia, kad negali jomis dalintis su kitais.

– O kas man belieka? Aš jau pasakiau viską, kas nutiko, ir man visiškai nesvarbu, kad negali man padėti. Niekas negali.

– O kas, jei pasikalbėtum su kuo nors kitu?

– Daugiau nepažįstu nieko kito, – giliai atsiduso ji, siurbčiodama karštą šokoladą ir žvelgdama į savo šlepetes.

– Klysti. Yra daugybė žmonių, su kuriais galėtum pasikalbėti, galbūt aš nesu tau tinkama.

Ravena minutėlę tylėjo, bandydama suprasti, ką ji turėjo omenyje, bet staiga jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Nori, kad pasikalbėčiau su psichologu?

– Taip, – jusdama kaltę panarino galvą Lina. – Galbūt jis padėtų tau išbristi iš to liūno.

– Galbūt, – minutėlę patylėjusi vos girdimai sukuždėjo ji. – Bet jis niekada nepakeistų mano mamos nuomonės apie mane.

– Taip, nepakeistų, bet padėtų tau su viskuo susitaikyti.

– Ačiū, mama, bet nereikia, nenoriu būti tau našta.

– Ne, Ravena, niekada nebuvai, džiaugiuosi galėdama tau padėti, – bandė ją įtikinti moteris. – Skaudu matyti tave šitokią, būtent dėl to ir turėtum pasikalbėti su psichologu.

– Na gerai, aš dar pagalvosiu apie tai.

– Puiku, neversiu tavęs daryti to, kas tau nepatinka, gali būti rami ir neskubėti.

Mergaitė tik menkai šyptelėjo, leisdama jai suprasti, kad sutiko su tuo, ką ji pasiūlė. Jos kurį laiką sėdėjo visiškoje tyloje, kambarį apšvietė tik maloni židinio liepsna, nuo kurios ant grindų krito ištįsę daiktų šešėliai. Ravena šiuo metu jautėsi saugiai ir bandė pamiršti visą ją supantį pasaulį. Troško suvaldyti tą ugnį minties galia, bet kažkodėl nepavyko. Galbūt buvo per daug pavargusi ir nesugebėjo sutelkti minčių į vieną. Jos plaukė kaip upė – nenuostabu, neprisiminė, kada paskutinį kartą meditavo.

Lina tuo metu susimąsčiusi žiūrėjo į ją. Atmintyje išplaukė prisiminimas iš tos dienos, kai ji pasirodė prie namų slenksčio su ašaromis akyse ir prašydama pasilikti. Moteris be jokių abejonių iškart ją priėmė, bandė išsiaiškinti, kas nutiko, bet Ravena tik verkė jos glėbyje ir neįstengė ištarti nė žodžio. O Lina nenorėjo jos versti, laukė, kol ji pati bus pasiruošusi kalbėti, kiekvieną vakarą sėdėjo ant lovos krašto, švelniai glostė galvą ir tikino, kad viskas bus gerai, nors ir pačiai buvo sunku tuo patikėti. Kol galiausiai vieną dieną Ravena viską papasakojo. Ji susipyko su Arela dėl to, kad toji nenorėjo išleisti jos į Averinos paieškas, sakė, kad bus labai pavojinga ir sunku, nes jau daug metų ieškojo Averinos pati, bet viskas buvo veltui. Ravena nenorėjo taip lengvai pasiduoti, juolab kad davė pažadą Rebekai, bet Arela griežtai uždraudė ko nors imtis. Linai tai atrodė labai keista. Kodėl Arela taip vengė Averinos paieškų, kai pati prieš tai taip jos ieškojo? Ir iš kur žinojo, kad paieškos gali būti pavojingos?

– Ji manęs nenorėjo, – netikėtai ištarė Ravena, tarsi būtų supratusi, apie ką ji galvoja. – Sakė, norėjo manimi atsikratyti, bet jai sutrukdė Azara. Dėl to ir pabėgau. Jeigu ji manęs nenorėjo, tada kaip gali norėti dabar?

– Nekalbėk taip, Ravena, – išsigando Lina. – Neabejoju, kad Arela niekada nenorėjo vaikų su Tasdaru, bet esu tikra, kad tau gimus pakeitė nuomonę, kitaip nebūtų tavęs nuo jo paslėpusi, ar ne?

– O gal kaip tik tai buvo puiki proga manimi atsikratyti?

– Suprantu, kad tave žlugdo Arelos padaryta klaida, bet tai vyko praeityje, dabar ji dėl tavęs padarytų bet ką.

– Iš kur taip gerai žinai? Jeigu ji padarytų bet ką, kodėl neatvyko čia manęs pasiimti?

Lina švelniai palietė jai petį.

– Nujaučiu, kad yra kažkokia priežastis. Galbūt ji nusivylė, kad pabėgai, ir nori duoti tau laiko, kol jai atleisi?

– Siūlai pas ją nuvykti?

– Manau, kad tai būtų geriau jums abiem.

– O aš manau, kad visiškai niekas nepasikeis. Ji net nenorėjo, kad išvykčiau gelbėti Rebekos, turbūt nemyli jos taip pat, kaip manęs.

– Arela tik jaudinasi dėl tavęs, Tamsos Karalystėje labai pavojinga, juk ją valdo ne bet kas, o tavo tėvas, pati sakei, kad norėdama išvaduoti Rebeką pirmiau turėsi sukurti planą.

– Žinau, bet kodėl ji negali manimi pasikliauti? Nejaugi galvoja, kad vis dar esu ta pati silpna mergaitė?

– Tu esi jos dukra, nenuostabu, kad ji nerimauja. Visiškai nenustebčiau, jei Arela dabar liūdi taip pat, kaip ir tu, – vos vos šyptelėjo moteris. – Būk gera, Ravena, pasišnekėk su ja ir pamatysi, viskas bus kuo puikiausiai.

Ravena daugiau nieko nesakė. Žinojo, kad Lina tik bandė ją paguosti, bet ji jau nebuvo tokia naivi, kaip prieš tai. Realybė buvo kur kas skaudesnė, kad ir kaip sunkiai teko ją priimti. Ilgą laiką ji gyveno nesibaigiančiame košmare, nebuvo nė dienos, kad neverktų. Kartais sėdėdama ant verandos laiptelių ji mėgdavo tuščiai spoksoti į horizontą ar stebėti, kaip rudeniui keičiant vasarą gelsta medžių lapai, o kartais netgi pakildavo stiprus vėjas, žnaibydavo odą ir veldavo plaukus. Tačiau jos pačios padėtis nesikeitė, atrodė, kad ir liks amžiams sėdėti ir laukti savo laimės. O gal vis dėlto Lina teisi? Gal jai tereikia nuvykti pas savo mamą ir visos bėdos susitvarkys savaime?

Išgėrusi karštą šokoladą, mergaitė pakilo nuo fotelio ir padėkojusi Linai už rūpestį užkopė laiptais į viršų. Atsidūrusi savo kambaryje, ji nusiėmė nuo kaklo Felicijos grandinėlę ir pasidėjo ją ant naktinio stalelio. Kurį laiką nejudėdama žiūrėjo į papuošalą, mėgindama suprasti, ar Felicija žuvo taip pat, kaip Neptūnas, ar tai buvo dar vienas nesusipratimas. Bet jei ji nežuvo, tuomet kodėl daugiau nebegrįžo? Gal daugiau nebenorėjo su ja bendrauti?

Apie tai galvodama, mergaitė pasiklojo savo senąją lovelę, apsivilkusi pižamą šmurkštelėjo po antklode ir išjungė stalinę lempą. Tačiau užmigti nesisekė. Ravena vartėsi nuo šono ant šono, vis negalėdama iš galvos išmesti Neptūno ir Felicijos. Abu jie buvo geriausi jos draugai, ir abu juos prarado. O po to mama... Galbūt jai buvo lemta būti vienai, tikriausiai skaudino visus, dėl to nusipelnė taip kentėti. Bet argi ji kalta, kad jos tėvas demonas ir ji paveldėjo visas jo galias?

Nusisukusi į kairę ir apsiklojusi iki pat ausų, mergaitė sunkiai atsiduso. Visai šalia jos, kampe stovėjo gitara, kurią apšvietė pro langą krentančio mėnulio šviesa. Ji neprisiminė, kada paskutinį kartą ja grojo ar užsiėmė kažkuo, kas džiugintų, nors galbūt tai padėtų pamiršti viską, kas atsitiko. Bet kaip kažkuo užsiimti, kai nuolat kankina negatyvios mintys?

Negalėdama užmigti, Ravena pakilo iš patalo ir pravėrusi langą žiūrėjo į žvaigždėtą dangų. Gaiviai kvepėjo gilios nakties oru, vėjas talžė įkaitusį veidą, vėlė ir taršė plaukus. Ir šią vienintelę minutę jai kažkodėl pasirodė, kad galbūt iš tiesų viskas galėtų būti taip, kaip anksčiau.

Staiga sukarkė varna ir praskridusi nutūpė ant storos medžio šakos. Siaubingai išgąsdinusi mergaitę, ji susiliejo su tamsa, tik ryškiai raudonos akys išryškėjo ant lango stiklo...