Vėlių duonelė

aš vis dar bijau kad teisingai gyventi
taip ir neišmokau
bijau kad nemoku sutramdyti drebančio balso
neklauso manęs nei užspausta gerklė
nei lyg tyčia šąlantys pirštai
širdis dar vis stengias sekundei sustoti
pabėgt ar ištrūkti
nors nėra pas ką bėgti
tik tamsus kaip vidunaktis nerimas
gal mano gyvenimo foto juostelė nepataisomai apšvitinta?

bandau gelbėt nepaliestus kadrus
švinta, bet vis dar bijau
visi kiti žino atsakymus
o man galvoje sukas tūkstančiai klausimų
aš vis dar bijau kad švaistau savo laiką
brangiausią gyvenimo varantį kurą
suku tik visu smarkumu rutinos ratus
kaip datsano šventyklų būgnelius
gyvenu ne savo laiku ir ne vietoje savo
aš vis dar bijau kad kiti pamatys mano trūkius,
vidinius plyšimus, žaizdas ir lūžusius kaulus
užsilipdęs juos vėlinių žvakių vašku aš keliauju per rūką
lyg piko metu vėlių minios užplūdusios dangų
užgulusios žemės žibintus
visų šventųjų tenais nebesutalpinsi net naktį
belieka vaidint kad esu dar veik gyvas
klibinu naktį kiemo vartus geležinius
bet atkelt jau nepajėgiu
praeiviams kartoju – tik tikrinu ar sandariai užrakinta
išmušus vidunakčiui pirštais šaltais liečiu tavo sapno skruostus
ganau lūpomis vėjo arkliukus
ir taip ligi laikas tavasis išbėgs
lig sustings tavo gyslose kraujas
aš stuksensiu tyliais vakarais tau į sieną
viršugalvy
belsiu į smilkinius
lauksiu ----

gal mes tik sapnuojam ---

pabudinsiu?
Gediminaičių disnastija

2022-11-02 10:26:31

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): oioioi

Sukurta: 2022-11-04 10:24:46

Vaizdai ir žodžiai tampriai susipynę į pranašystės pynę. Kiekvieną kartą vis kitaip skaitau.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2022-11-03 14:17:17

Stiprios ir veržlios eilės ...

Moderatorius (-ė): KitaJūra

Sukurta: 2022-11-03 13:34:23

Suklusau, laukiu beldimo. Patikėjau Jūsų nuoširdumu.