Ar tiktai šiandien galime praverti
Duris į ten, kur dar tiktai kiti,
Kur leista meilei liepsnele pleventi,
Kai būsim laiko, žemės pašaukti?
 
Neperduosim žiedų, paliks jie šalti,
Užges ir žvakių šildanti liepsna,
Atleidę sau išsiskyrimo kaltę,
Išėjusius paguoskime malda.
 
Tegul nelieka akmeniu širdy laukimas,
Tikėkim Viltimi — šviesia, gera.
Ateiti ir išeiti — žmogaus likimas,
Aukščiausio rankose ši valanda.
 
.......................................................
Sugrįšim į namus, paliks Rūpintojėlis,
Jo globoje išėjusiems bus gera ir ramu.
Jei ir užges žvakelės, nuvystų gėlės,
Mūs meilėj likusiems tai nesvarbu.