Dar šiandien, tai ne mūsų vėlinės,
Dar ne finalas, ne filmo pabaiga,
Dar turim jausmą širdy, dar lėlinies,
Dar mums skirta gyvybės valanda.

Ir kiekviena diena, lyg  ašara aky,
Ir sielvartas, ir džiaugsmas begalinis,
Kad dar gali išgirsti – kaip tu gyveni,
Ir atsakai – gyvenimas jau auksinis.

Tokia galybė nutilusių žmonių širdžių,
Tuoj kitos širdys ims plakti ir spurdėti,
Gyvybės siūlas vientisas ir be  mazgų,
Jo nei surišti, nei atrišti mes negalėsim.

Ties artimųjų išėjimo žvaigždžių vartais,
Mes uždegame žvakutes ir dedame gėles,
Taip galime juos tyliai savo širdimi praverti
Ir padėkoti jiems, kad ilgina mūsų dienas.