Pirmas skyrius. Sielos žaizdos

1949 metai, Gruodžio 15 diena

Ravena stovėjo ant snieguoto kalno šlaito ir kurį laiką neryžtingai žiūrėjo į žemyn vingiuojančią trasą. Purios snaigės lėtai leidosi ant kepurės ir tamsiai raudonos striukės, kuri jau buvo matyti iš toli. Vis dėlto, žengusi porą žingsnių į priekį, ji kelis kartus stipriai pasistūmė lazdomis ir nurūko į slėnį, už savęs sukeldama didžiulį sniego debesį. Trasa iš pradžių tiesiai ir staigiai leidosi žemyn, bet buvo apledėjusi ir banguota, tad slides suvaldyti sekėsi sunkiai. Vėjas švilpė pro ausis ir žnaibė pabalusius skruostus, mergaitė juto, kad ant lygaus tarsi veidrodis paviršiaus lekia kaip ant sparnų, bet stengdamasi sukaupti drąsą pritūpė ir perkėlė svorį atgal.

Pirmasis posūkis buvo jai visai čia pat. Ravena beveik atsitūpė ant slidžių ir sutelkė dėmesį į tai, kaip jį įveikti. Tuoj už posūkio į dešinę ėjo gana ilgas nuožulnus ruožas, už kurio prasidėjo pati stačiausia nusileidimo trasa, o jo papėdėje žiojėjo gilus tarpeklis. Takas, tiesa, likus dvidešimt metrų iki jo, saugiai suko į šalį, tačiau mergaitė baiminosi, kad išskries iš trasos ir nugarmės į bedugnę. Bet nebuvo laiko galvoti, jusdama pilve silpną plazdėjimą, ji ėmė tik dar greičiau leistis, o visas pasaulis lėkė pro šalį kaip ryški baltuma.

Nors buvo įveikta tik pusė trasos, Ravenai užgniaužė kvapą, darėsi vis sunkiau išsilaikyti. Pamačius artėjant kitą posūkį, stipriau sutvinksėjo širdis. Jis buvo daug siauresnis nei ankstesnis, tad reikėjo panaudoti visus savo gebėjimus. Kartu mergaitė juto, kad jos jėgos senka, ji tik su didžiausiu vargu galėjo valdyti slides, bet vis dėlto beveik be priekaištų įveikė posūkį. Spaudimas buvo toks didelis, kad ji, rodės, praras pusiausvyrą, staigiai pabandė ją atgauti, bet tuo metu iškrypo iš vėžių ir ją nunešė į trasos pakraštį. Ravenai atrodė, kad jau viskas, bet paskutinę minutę pavyko suvaldyti slides ir išvengti mirtino skrydžio.

Dabar mergaitė pragariškai čiuožė ilga tiese prie siaubą keliančio S formos vingio – pavojingiausios trasos vietos. Tačiau nebuvo iš ko rinktis, tarsi visą gyvenimą būtų nieko daugiau nedariusi, tik čiuožusi slidrogių trasa, ji išsitiesė, perkėlė svorį ir vėl pritūpusi įlėkė į posūkį. Net drebėjo iš nuovargio ir baimės, kad neįstengs įveikti trečiojo posūkio vingio, turėjo išsitiesti, kad nepargriūtų, tačiau dėl to gerokai neteko greičio.

Staiga pajuto pavojų. Kaip žaibas nusmelkė nuojauta, kad kažkas negerai. Ravena visiškai prarado kontrolę, nebesuvaldė slidžių ir atsiplėšusi nuo žemės ėmė skristi oru. Pasaulis aplink ją sukosi kaip verpetas. Mergaitė trenkėsi į apledėjusią žemę, bet nieko nepajuto, nei smūgio, nei skausmo, o besirisdama žemyn išpuolė iš trasos. Stengiantis sustoti ir nelėkti taip pražūtingai, sniegas aukštai kilo į orą, tačiau nebuvo nieko, į ką ji būtų galėjusi įsitverti – ir tada pro baltą sniego debesį išvydo, kad nesulaikomai čiuožia tarpeklio link.

Ravena garsiai suriko. Viskas, nebeišsigelbės, tik stebuklas padėtų nenugarmėti į tarpeklį. Praraja žiojėjo vos už kelių metrų, betrūko vos sekundės, bet gyvybę išgelbėjo senas kelmas. Dalis jo dar kyšojo iš po sniego, mergaitė atsitrenkė į jį nugara, užkliuvo ir nustojo slydusi. Pajuto, lyg į nugarą kažkas būtų įsmeigęs karštą geležį, tačiau skausmą nustelbė neapsakomas palengvėjimas. Akyse vaizdai dar tebesisuko kaip verpetas, bet netrukus pašėlęs mirguliavimas liovėsi ir ji galėjo aiškiai matyti. Nustėrusi žvelgė į bedugnę, kur šniokšdamas putojo per akmenis kalnų upelis, kurio sutramdyti neįstengė netgi stiprus pastarųjų dienų šaltis.

Ravenai darėsi bloga, nejudėdama ji liko tysoti sniege, bandydama atgauti kvapą. Netikėtai jos akyse susikaupė ašaros, sustirę pirštai susirietė į delną. Ji stengėsi valdytis ir nebeverkti, bet daugiau nebepajėgė sulaikyti emocijų ir leido joms prasiveržti. Ašaros papsėjo ant sniego, pečiai virpėjo kaip vėjo blaškomas lapas. Pasigirdo tylus kūkčiojimas. Kad ir kaip Ravena troško, kad ši žiema būtų pati geriausia iš visų, niekaip negalėjo išmesti iš atminties tos siaubingos dienos, kai buvo priversta sugrįžti atgal į Žemę, o kadangi neturėjo, kur eiti, ir vėl apsistojo pas Liną. O ką gi daugiau jai beliko daryti? Kai mama daugiau nebenorėjo jos matyti?

– Ji manęs nemyli... nemyli... – tyliai sukuždėjo mergaitė. – Kaip galėjau patikėti tuo, kad ji pažadėjo visą laiką būti šalia, kai man prireiks pagalbos? Kaip galėjau būti tokia kvaila?

Ji iš lėto pabandė stotis, ir nors sopėjo visą kūną, beveik be vargo pavyko pakilti ant kojų. Paskui ji atsargiai pajudino rankas ir kojas, pasukiojo galvą, tikrindama, ar nelūžo kaulai. Nugaroje vis stipriau tvinksėjo ir skaudėjo kairįjį skruostą, jis buvo nubrozdintas ir truputį kraujavo, bet jai nerūpėjo, nusivaliusi kraują ji apsidairė slidžių, kurios skrydžio metu atsiskyrė nuo kojų. Radusi jas netoliese, Ravena dar apsidairė lazdų. Jos gulėjo sniege kiek aukščiau. Giliai atsidususi mergaitė ėmė kopti į viršų. Iš abiejų trasos pusių buvo matyti tik tankūs medžiai ir eglės, pro kuriuos praeiti būtų daug sunkiau nei lipti kalnu, be to, ji buvo pavargusi ir visiškai neturėjo noro eiti aplinkkeliu.

Sunkiai vilkdama kojas, Ravena klampojo per sniegą prie pat trasos. Snaigės vis greičiau ir greičiau leidosi iš dangaus tačiau tai buvo menkniekis palyginus su tuo, kokios audros siautėjo jos galvoje, nors tikriausiai pati buvo dėl visko kalta, netgi dėl to, kad egzistavo šiame pasaulyje, nes visiškai nebuvo laukiama. Juk per ją Arela turėjo kentėti, tik per ją kalėjo Nebūties pasaulyje, nenuostabu, kad nebenorėjo su ja nieko bendro.

Ašaros ir vėl užspaudė gerklę. Mergaitė įsivaizdavo, kad viskas bus visai kitaip, kad pagaliau palikusi Senuosius Atakanos požemius galės ramiai gyventi su savo mama ir seserimi, galbūt netgi surasti brolius ir kiekvieną dieną lankyti Neptūną, bet tai tebuvo tušti norai. Arela jos nemylėjo, Rebeka kalėjo Tamsos tvirtovėje, į kurią ji patekti negalėjo, o Neptūnas... Ravena nebuvo tikra, ar jis žuvo, bet kaip kitaip paaiškinti tai, kad po tos dienos, kai Rebeka matė jį paskutinį kartą, daugiau nebegrįžo? Nejaugi Tasdaras visą laiką buvo teisus ir Neptūnas norėjo ja atsikratyti, nes ji tapo jam našta? Ne, Ravena papurtė galvą, jie su Neptūnu kartu patyrė tiek daug, negali būti, kad jis tik apsimetė jos draugu, tikrai turėjo būti priežastis, kodėl jis taip ilgai nesirodė. O gal jis sunkiai sužeistas? Rebeka sakė, kad į jį pataikė net keturios strėlės, o žaizdos nuo strėlių tikrai nereiškia nieko gero...

Mergaitė nė nepajuto, kaip pasiekė kalno viršūnę. Norėdama pailsėti stabtelėjo ir pažvelgė žemyn. Daugiau nieko, be jos, nesimatė, tai buvo nuošali vieta, į kurią eidavo tik jos su Agnese. Pačios čia ir pasidarė tą trasą. Kiekvieną dieną po pamokų, mergaitės vis eidavo lyginti sniegą, kol galiausiai vieta tapo tinkama čiuožinėti. Buvo nemažai vargo, bet ši veikla padėjo jai mažiau galvoti apie tai, kas įvyko vasaros pabaigoje. Sunku buvo patikėti, kad praėjo jau tiek daug laiko, jeigu ne Lina ir Agnesė, tikriausiai visą tą laiką būtų pragulėjusi lovoje įsikniaubusi į pagalvę ir nekreipdama dėmesio, tuo metu diena ar naktis.

Kurį laiką Ravena taip ir stovėjo, talžoma vis stiprėjančio vėjo. Diena jau ėjo į pabaigą, spaudė vis didesnis šaltukas, o ji visiškai neskubėjo grįžti namo, nors ten laukė karšta kakava ir minkšta pūkinė antklodė, po kuria sušiltų iki pat kojų pirštų galiukų ir stebėtų, kaip židinyje spragsi ir plazda ugnis. Tokiu metu ji galėtų bandyti paveikti tą ugnį savo mintimis, užgesinti ją ar tik dar labiau pagyvinti, bet greičiausiai tik mėgautųsi jos skleidžiama šiluma, juk mokytis nebuvo prasmės, su niekuo kautis nereikėjo, o Tasdaras jau ilgą laiką nesipainiojo jos kelyje ir nežinia, ar dar painiosis, galbūt tik lauks tos dienos, kai pildysis taip jo trokštama Pranašystė. Nors ne, mokytis ji privalėjo, kad atėjus tai dienai galėtų apsiginti, bet pirmiau reikėjo išklimpti iš to nesibaigiančio liūdesio liūno, nes susikaupti šiuo metu buvo be galo sunku.

Mergaitė pakėlė akis į dangų. Jame nieko nebuvo matyti, tik vientisa nuobodi baltuma, bet ji žinojo, kad už daugybės kilometrų virš jos kabėjo žemiečių akimis nematoma Azryato planeta, kurioje šiuo metu gyveno vos keletas žmonių. Ravenai buvo skaudu žinoti, kad grįžti ten nebegali, o jau spėjo išsiilgti tų plačių gatvių, žaliuojančių pievų ir gaivinančių ežerų, troško juose maudytis, laipioti ant akmenų ir gaudyti pro šalį plaukiančias žuvis, kurios greičiau išslystų iš rankų nei leistųsi sugaunamos. Bet vienintelė vieta, į kurią ji galėjo grįžti, buvo čia, Žemėje, ir teko su tuo susitaikyti.

Pastovėjusi dar keletą minučių, Ravena tarsi pabudo iš transo ir nusibraukusi paskutinius ašarų likučius sparčiai patraukė tolyn. Reikėjo grįžti namo, kol dar visiškai nesutemo, be to, nuo permirkusių batų ėmė šalti kojos, o rankų pirštai buvo tokie sustirę, jog vos įstengė juos pajudinti. Tikriausiai Lina ir Agnesė siaubingai dėl jos nerimavo.