Prinokusi diena neužsilaikė už dantyto miško -
Šešėliai tįso, prieblandos tirštėjo,
Iki užklojo horizontą blyškų,
Iki pavargo dumplės rudeninio vėjo,
Iki po rūbais šiurpuliu įlindo,
Sijot pradėjo gyvus ir negyvus,
Ir prasišaipė, jog tu - tuščias indas -
Įžiebti žvilgsniui pristigai alyvos.
Drovu, jog čeža sausos nektarinės,
Kai glėbio ankštyje nei pupos, nei pipiro?
Iš kur tas actas ten, kur brendo vynas?
Diena atodūsiais ir maldomis pažiro.
Surinksi? Ne. Sapnuoji tai, kas būta,
Kol atbulom į rytmetį iš sapno.
Kieme po kojom aštrios spalio šukės.
Tu su veltiniais, o jautiesi basas.