Tiesus tiesus per rudeninį mišką,
Pro geltonuojančias beržų kasas,
Nubėga kelias, kaip strėlė į tikslą,
Per Suvalkijos lygumas plačias.
 
Norėtųsi sustot, beržais pasigėrėti,
Jiems palinkėti vėjy ištvermės.
Truputį apmaudu, kad jų rūbus nuplėšė,
Pageltusius, rausvus išmėtė pakelėj.
 
Skarotos lieka eglės, lieka pušys žalios,
Žaliuos už beržus, ąžuolus, klevus.
Ateis pavasaris, visus papuoš birželis,
Aukštai iškels vėl virpančius lapus.
 
Tik kelias ragina važiuoti paskubėti,
Dar daug kitų grožybių tolyje yra.
Tai šen, tai ten sodybos išsimėtę,
Su medžių rimtyje šviesiais langais gryčia.
 
Sustosim prie koplytstulpio Aukų kalnely,
Prie koplytėlės, kryžių rymančių.
Uždegsim didvyriams pagerbt tyloj lempelę,
Padėsim rudenio gėlių žiedų.
 
Senasis kelias Marijampolė – Kaunas