Gal apžilpino spalio giedra,
Bet išblaivo svajas ir iliuzijas vėtros,
Nes pasaulis nerimsta ir demonai spraudžias į kraują.
Kirvis valdo be jausmo,
Tad žmogiškos būtys jam - skiedros.
Ir norėtum atbust,
Ir bijai iki alpulio rytmečio naujo,
Bejėgystės ženklų
Ir paklaikusio senio komandų -
Pagal jas suformuotos žudyt pasiruošusios ordos.
Argi mielas ruduo,
Kai stebi jį pro išdaužtą langą?
Kaip tikėti Dievu,
Jei šėtono išdalomos kortos?
Krinta kaukės vadų,
Kai naujagimiai tampa didvyriais,
Kai į maldą keiksmai nei kviesti, nei prašyti sueina.
Girgžda tvinksniai širdies
Lyg uždaromo kevalo vyriai,
Šermeninėj giesmėj kai prapuola lopšinės ir dainos.
Kas esi tu, žmogau?
Nesakyk - tavo darbas pasako,
Kai ne duoną dalijęs, tu kraują taškai lyg bevertį.
Krinta vyrų pulkai
Tarsi spalyje ąžuolo lapai
Ir aruodas pasaulio juoduoja sprogimais suartas.