ar tu žinai kai nežinai
nieko nieko visiškai
kai tavo rankos vėl nusvyra
į dangų paukštis nepakyla
vien dėl tavęs ir vien dėl jų
nereik aukot tokių minčių
ateis diena užteks sapnų
šėšėly skęst mums per brangu..

atsiprašau pavėlavau
žodžius užmiršęs melavau
ne tau ne sau atleisk prašau
nekirsk to medžio leisk jam augt
palauksim kol jis sužydės
ryškiau nei naktyje žvaigždė
kol vaisiai mums į delnus kris
pasidalinsim jei prašys..

oi tik nebėkim taip toli
pasižiūrėkim kaip arti
čia pat prie pat ar tu jauti
ten mūsų lobiai paslėpti
bet ne taip lengva kaip atrodo
net jei ir kas pirštu parodo
vos apsisukęs pamiršti
na kur tie lobiai paslėpti

bet mes jau žinom tiesą vieną
jei tik ieškosime kasdieną
po truputį visai nedaug
ir būsime kaskart arčiau
prie tos vienos kurios taip norim
aukščiau už bet kurią svajonę
išgrynintą iš milijonų
sakyk ar tai ne mūsų lobis