Beržai beržai, laukų svyruokliai mano,
Sustoję eilėje prie kaimo kelio,
Palydit, ar sutinkat, visiems laimužės linkit,
Linguoja vėjy šakos — laimingai, tik laimingai.
 
Ir aš šalia stovėčiau, žmonėms praeinant močiau,
Gal rasčiau tokį žodį, ištaręs jį, žinočiau —
Sugrįš namolio sūnūs tėvų, gimtinės džiaugsmui
Pavasarį ankstyvą ar byrant spalio auksui.
 
Atrodo, kelio grožiui vien jūsų čia pakanka,
Geltoni lapai byra, variu palikę skamba,
Ir skelbia — ne, ne gėlą, dar vieną metų virsmą,
Kai žiemą iškentėję, pavasarį atgimsta.
 
Pavasarį atgimsta, platiems laukeliams šaukia —
Pakilkite žaliuoti, nauja gyvybė laukia,
Atskris raiba gegutė, kukuos šimtus ku — kū!
Galbūt ir aš sustosiu tada dar prie beržų.
 
Beržai beržai, priimkite mane pabūt čionai,
Kai lapai krinta lyg širdin lengvai lengvai...
Ir tarp gyvenimo aistrų, klaidų, pavojų
Apie gerumą, meilę, šilumą namų svajoji.