Spalio skiautinius margus po kojomis čežina vėjas
Ir auksinė apgaulė nublokšta štai voliojas purvyne.
Užsidarom kas sau į vienatvės belangę kuzdėti,
Jau sulaižę nektarą, apsvaigę būtim - lyg nuo vyno,
Išdainavę dainas, išdalinę viliokiškus pažadus,
Leidę žvilgsny išbėlst jausmingumo finalinei kibirkščiai,
Nesupratę, kada maišas odos glotnumą prarado,
Lyg ten daug tuštumos, bet nėra kaip sveikatos įkišti.
Pradanginom aistras, bet pajutom gyvenimo geismą,
Spalio skiautinius margus po kojomis čežina vėjas.
Savo šaką paleisim ar už viską paprašę atleisti?
Ypač tų, ką paliekam nepabaigę globot ir mylėti?
Nešt sunku net save. Dyla mintys, daugėja retorinių klausimų,
O vienatvės belangėj nebėra kam į juos atsakyti.
Drumstas pilkas dangus baigia pėdsakus mūsų nuplauti.
Ak tas geismas gyvent - kevale nei žiūrėt, nei matyti.