Nesulaiko užuolaidos - bliaukia į sielą ruduo,
Tarsi savo niežais pasišovęs užkrėst, peršuliais pakankinti.
Atplasnojančios Ilgės...Ir niekas nuo jų neužstos -
Už ribos, jau ANAPUS visi, kas tave tarsi tešlą išminkė.
Tik užuolaidų tiulis neleidžia verkšnoti akims,
Jo kiauraraštis styro prieš melą, jog tavo tiek auksas, tiek varis.
Ko gerklė - nors tylėjai - gebėjo be nieko užkimt?
Lyg sapnuos tu rėkei savo koserę tamsai pradaręs.
Kaip ilgai neprašvinta rudens miglinuos paryčiuos
Ir tarytum stebuklas giedros įsiveržusios blyksniai.
Nesulaiko užuolaidos - bliaukia į sielą ruduo.
Nebe tavo valia, ar norėjai tu jį susitikti.
Jis atėjo ir stovi už tavų drumstastiklių langų,
Tu esybe visa jo buvimą jauti išsigandęs.
Nežiūrėt, nematyt... Gal gerai, jog senatvėj anku?
Medy laukia kranklys, bet šypsausi. Lyg būtų balandis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2022-10-12 17:48:36
Prasmingos eiles. Minčių raiška graži, vaizdingos metaforos.
Ilgės mums primins:
Koksai vingiuotas mūsų kelias šiame margam gyvenime,
Koks mažas ir trapus žmogelis toj beribėje visatoje.