Tu visad pasišildyt ant kelių manų,
Ateidavai radusi progą.
Tik prašau nors šį kart nesuleiski nagų,
Katiuk, man labai skauda odą.

Kai miegodavau švelniai priglausdavai savo, 
Pūkuotą ir švelnų veidelį.
Apkabinęs laikydavau stipriai tave, 
Su meile, lyg mažą vaikelį.

Tu buvai man miela, daug daugiau draugiškesnė,
Nei kada man yra buvę žmonės. 
Tu buvai man nuo Dievo siųsta dovana, 
Net neturiu abejonės. 

Tau pradingus staiga, aš dabar vis dažniau, 
Pasislėpęs verkiu tyliai tyliai... 
Atsimink, jug žinau, kad girdi danguje,
Katiuk, aš labai Tave myliu.