Ar girdi kaip tolumoj staugia žiema
aštrūs šalčio nagai
rytais jau gremžias pro tavo langus
Miegok vaike miegok
pabudus jau nebebus nei namų nei langų
tik balta balta diena
tokia šalta kad net nebejusti šalčio
šviesu tarsi prieš prarandant sąmonę
šviesu lyg prožektuvėliu į tuščius vyzdžius
tylu
nieks nebekvėpuoja
tau virš sąmonės prikrauta mažiausiai trys metrai sniego
kai esi beveik miręs viskas pasidaro nelabai svarbu
jautiesi absurdiškai saugus
blogiau juk jau nebus
tai mirties anestezija
gyvenimo lapas balsta
vis labiau ir labiau
štai – jau švaru