Nebeklausiu, ką atmeni - žiedlapius nunešė vėjai,
O ir vaisiai prinokę iš glėbio toli nuriedėjo.
Liko dagtys ražienoj būties, kur klestėjo, kupėjo,
O liepsnelė aistros it prašapo miglotam rugsėjy.
Nežinau, ar matei, kaip mes tapome dygūs, papilkę,
Kai nuo laiko naštos kiek palinkusios tapo povyzos.
Pavadinam milu pataluos raibuliuojantį šilką,
Tarsi niekad nesakę, jog esame vienas kitam išsvajotasis prizas.
Ieškau būto nektaro ant tavo suskirdusių lūpų
Ir žvalgaus kibirkšties, kuri šildo, kai žvilgsnis žėruoja.
Nebeklausiu, kodėl užsilikus sula veidu plūsta,
Nebeklausiu, ar atmeni, kas ji - tava mylimoji?
Baigės dainos, lopšinės, beliko tik maldos ir giesmės.
Be lyties, be vardų aptrupėję visi atminimai.
Gal todėl aš droviuos ne tave glamonėti - paliesti,
Kad netaptų ryškesnės nukritusių žiedlapių žymės.