Žvelgiu į slėnį,  kur gilią vagą
Vagoja Nemunas ramus,
O atskubėjęs šaltas spalis,
Baigs spalvinti abu krantus.
 
Nuvilkęs klevo žalią rūbą,
Nepagailės daug gražesnių,
Gėrėsis juo visi iš tolo
Kartu su beržu auksiniu.
 
Čia tiek erdvės, net noris skristi,
Aprėpti viską akimis —
Baltą Raudondvario bažnyčią
Ir kur grafų sena pilis.
 
Vėliau į vakarus, Zapyškį,
Į besidriekiančia lankas.
Toliau Kulautuvos pušynas
Ir Vilkija, ir daug dar kas.
 
Kodėl prastesnis aš už varnas,
Jos  suka virš galvos ratus.
Žmogus dažniau svajonėj skrenda,
Mintimis lydint lėktuvus.
 
Kaip nesvajoti apie skrydį,
Skraidyklių kalne juk esu,
Šalia garsių lakūnų garbei
Tiek daug jiems paskirtų darbų.
 
Kiek čia bebūtum, nepabosta
Žvelgti į tolumas melsvas,
Pakilt virš žemės, skristi trokšti,
Paliesti Nemuno bangas.