Ar klausėt tylios miško simfonijos,
Ar plaukėt palengva jos garsuos,
Žalios pušys lyg bangos liūliavo,
Mažos voveraitės šokinėjo per jas.
 
Pušys jaunos, kitos senesnės,
Atlaikiusios vėtras, griausmus,
Kvapas samanų, žydinčių ievų,
Pakalnučių iškvėpino miškus.
 
Ir kiekvienas čia savoj karalystėj,
Kas po egle, kas po žaliu berželiu,
Ir visur čia regi gražią kaimynystę,
Ir kai ieškai grybo, visada jį randi.
 
Kad taip žmonės darnoj gyventų,
Žemė būtų rami, lyg užutekis jūroj,
Karo lėktuvai mums baimės nekeltų.
Negriautų namų garsūs pabūklų šūviai.