Lietau, tu neskubėk ir krisk lengvai,
Kol sočiai atsigers ir sužaliuos laukai,
Ir prisigėrus žemė tikros  gaivumos,
Pažadins rugį kilti  link saulės dyvinos.
 
Lietau, švelniai nuprauski ir mane,
Kaip prausia kūdikį mamos ranka,
Švarus ir tyras džiaugsiuosi savim,
Ir vėl toliau keliausiu ramia širdim.
 
Barbendamas  į  langą palengva,
Vis klausi, ar aš dar gyva, aš  tuoj ,
Aš dar gyva, bet merkias mano akys
Ir gęsta palengva jau vakarinė žvakė.
 
 Jaučiu, kaip liečia mano lūpas,
 Tai vis tas snaudulys padūkęs,
 Ir pabučiavęs, pas kitus nurūko,
 Matyt ir jiems juk reikia bučinuko.
 
Nuo bučinių stokos nuvysta lūpos,
Ir miegas, lyg slinktumei pro rūką,
Atsikeli ryte, po kojom viskas sukas,
Tai kur tas, paskutinis mano bučinukas.