Ravena prabudo tik vėlai vakare, kai kambaryje jau tvyrojo prietema. Mamos šalia nebuvo, tad tyliai išlipo iš lovos ir apsivilkusi chalatą išėjo į virtuvę.

– Ravena? – išgirdusi žingsnius moteris kilstelėjo galvą ir trumpai nusišypsojo. – Kaip gerai, kad pabudai, kaip tik ruošiau vakarienę, turėtum būti labai išalkusi.

– Taip, tikrai, – ištarė ji tarsi nesavu balsu, bet staiga kažką prisiminusi skubiai priėjo prie jos. – Betgi tu mane išgydei, ar ne?

– Žinoma, nenorėjau, kad kankintumeisi po visko, kas nutiko.

– Ačiū, džiaugiuosi, kad tu čia, – mergaitė susigraudinusi puolė jai į glėbį. – Norėčiau tau tiek daug papasakoti, pastaruoju metu buvo labai sunku, o aš taip stengiausi, kad galėčiau tave pamatyti...

– Žinau, Ravena, tikiu, – šyptelėjo ji, glostydama dukters plaukus. – Beje, Tronheimas papasakojo, kad Rebeka grįžo iš Rubeno planetos ir davė tau brangakmenį.

– Taip, – įsitaisydama prie stalo linktelėjo Ravena. – Bet jos dabar su mumis nėra...

– Tuomet kur ji? – sukruto Arela.

– Ji... – mergaitė užsikirtusi panarino galvą. – Ją pagrobė Melburnas ir nugabeno pas Tasdarą. Rebeka melavo, kad ištrūko pati, iš tikrųjų Tasdaras pats ją išlaisvino, nes ji pažadėjo jam ištikimai tarnauti, bet užuot padėjusi jam pasirinko mane. Kaip manai, ar mums pavyktų ją išgelbėti?

– Galbūt, bet ne dabar. Tamsos Karalystė labai pavojinga vieta ir vienos mes to tikrai nepadarytume.

– Suprantu, mama, bet jeigu jai ten labai blogai? Ar neturėtume paskubėti?

– Žinau, kaip nerimauji, bet kur kas geriau palaukti tinkamos progos, kad pati nepakliūtum į pavojų, – Arela atsidususi padėjo ant stalo dvi lėkštes ir prisėdo šalia dukters. – Be to, tau vis dar reikia atsigauti po visų tų įvykių, nenoriu, kad nerimautum be reikalo.

– Tu teisi, – nenorom sutiko Ravena. – Beje, prieš išnykdama Rebeka atidavė man Azaros žiedą. Sakė, kad paėmė jį iš Tamsos tvirtovės, nes tu perdavei žinią Tronheimui.

– Taip, ji teisi, – sutiko moteris.

– Rebeka prašė manęs, kad saugočiau tą žiedą, bet aš noriu, kad pasiliktum jį sau, – netikėtai ištarė mergaitė. – Nemanau, kad sugebėčiau tinkamai juo naudotis, juk kažkada jis priklausė tau, ar ne?

Ravena nusimovė nuo piršto žiedą ir padėjo jį ant stalo. Arela kurį laiką sėdėjo sutrikusi, nežinodama, ar tikrai jį priimti, nors puikiai žinojo, kad Ravenos rankose jis būtų gana lengvai prieinamas priešams. Vis dėlto paėmė.

– Beje, nepasakiau svarbiausio, – staiga nusiminusi mergaitė papurtė galvą, lyg stengdamasi sulaikyti bepradedančias kauptis ašaras. – Rebeka Tamsos Karalystėje buvo ne viena, ją gindamas žuvo Neptūnas...

– Atleisk, nežinojau, – Arela švelniai perbraukė jai per nugarą. – Gaila, bet nieko negalėjau padaryti. Tasdaras kur kas stipresnis už mane, iš Nebūties pasaulio ištrūkti pati neįstengiau.

– Nieko tokio, tu nekalta dėl to, ką jis daro.

Toliau jos vakarieniavo tylėdamos. Virtuvėje pamažu telkėsi paslaptis ir liūdesys, juk liūdėti tikrai buvo dėl ko. Paskui Ravena pažvelgė pro atvirą langą. Priešais ją atsivėrė platus temstantis dangus. Priėjusi arčiau mergaitė apsidairė po miestą, kuriame nesimatė nė vieno žmogaus. Niekur nedegė nė švieselė, tik mėnesiena apšvietė pastatus ir švilpė neramus vėjas.

– Dėl nieko nesijaudink ir eik miegoti, jau labai vėlu, – sukuždėjo Arela. – Viską aptarsime rytoj.

– Gerai, mama, labanakt, – atsisveikino duktė ir tyliai užvėrė paskui save duris.

Arela dar kurį laiką sėdėjo savo vietoje ir žvelgdama į Azaros žiedą mąstė apie tai, ką pasakė Ravena. Padėtis tikrai buvo kebli, bet sakydama, kad šiuo metu Rebekai padėti negali, ji buvo teisi. Ir nors žinojo, kad yra ne viena, kad daugybė žmonių kovojo su Tasdaru ir galėjo jai besąlygiškai padėti, mintis vis tiek nedavė ramybės.

Žinodama, kad užmigti negalės, moteris palengva priėjo prie lango ir sumurmėjusi burtažodį išnyko iš patalpos. Atsidūrusi prie Šešėlių Karalystės vartų, pro kuriuos ją įleido sargyba, neramiai apsidairė. Praėjo jau labai daug laiko, kai paskutinį kartą čia lankėsi, bet niekas neatrodė pasikeitę, ta pati vešli žolė, baltų rožių krūmai ir žydras dangus. Tik šiuo metu jis čia atrodė daug šviesesnis, nes šioje Karalystėje dienos buvo kiek ilgesnės nei Azryate.

Dar kartą panaudojusi teleportaciją, Arela atsidūrė prie Gordono namo. Laukdama, kol jis atidarys duris, spėjo įsijausti į aplinkos grožį ir net krūptelėjo, kai pažįstama jo figūra išdygo priešais ją.

– Arela? – Gordonas atrodė priblokštas.

– Aš... – vos įstengdama sulaikyti džiaugsmą išlemeno ji. – Aš laisva.

– Nejaugi Ravena taip greitai viską padarė? – negalėjo patikėti žynys.

– Taip, kitaip čia nestovėčiau.

– Užeik, turiu tiek daug tau pasakyti, vis dėlto, nesimatėme beveik dešimt metų.

Vyras plačiai atvėrė duris, leisdamas Arelai įeiti. Perėję neilgą koridorių, jie atsidūrė jaukioje svetainėje, kvepiančioje neseniai nuskintomis rožėmis, įtupdytomis krištolinėje vazoje. Ant baltų it sniegas sienų kabėjo įvairiausi paveikslai su gamtos peizažais ir suteikė patalpai nemažai jaukumo, kurio Arela jau seniai buvo išsiilgusi, juk tiek mėnesių praleido Nebūties pasaulyje...

Tuo metu Gordonas parodė jai prisėsti ant sofos ir pats įsitaisė šalia.

– Taigi, ką veikei visus tuos metus, kai nesimatėme? – pasidomėjo moteris.

– Nieko ypatingo. Valdžios ir žynių reikalai... Argi tau taip įdomu?

– O kodėl gi ne? Jeigu turi kokių nors sunkumų, galėčiau tau kaip nors padėti.

– Labai gaila, bet nenoriu, kad dėl manęs jaudintumeisi.

– Ak, tu nė kiek nepasikeitei.

Gordonas tyliai nusijuokė. Šviesoje šelmiškai žybtelėjo jo ryškiai žalios akys.

– Tu irgi. Atrodai lygiai taip pat, kaip tą dieną, kai susipažinome.

Minutėlę jie sėdėjo tylėdami, nors turėjo vienas kitam tiek daug pasakyti. Vis dėlto, nebuvo lengva, kai per tokį trumpą laiką įvyko tiek daug...

– Bet kaip Ravenai pavyko tave išgelbėti? – nutraukė tą tylą žynys. – Ar viskas buvo taip, kaip skelbė Pranašystė?

– Taip, Ravena su Neptūnu surinko visus brangakmenius iš Senųjų Atakanos požemių. Buvo keletas nesklandumų, nes Tasdaras kelis iš jų atėmė, bet palyginus su tuo, ką Ravena matė Nebūties pasaulyje, tai buvo tik lašas jūroje.

– Suprantama, juk ji dar tik vaikas.

– Taip, – Arela neramiai žvilgtelėjo į Gordoną, bet greitai vėl nusuko akis į stalą. – Nė neįsivaizduoji, kokia aš jai dėkinga.

– O kur dabar ji?

– Azryate. Šiandien jai buvo sunki diena.

– Tau, matyt, taip pat, – sunerimo jis. – Atrodai prastokai, ar gerai jautiesi?

– Nesijaudink dėl manęs, tai tik paprasčiausias nuovargis, kalėdama toje vietoje praradau nemažai energijos, bet ji po truputį grįžta į mano kūną.

– Suprantu, – linktelėjo jis. – Beje, jei jau prakalbome apie Senuosius Atakanos požemius, Neptūnas prašė manęs šį tą išsiaiškinti.

– Ką? – susidomėjusi kilstelėjo antakius moteris.

– Apie Atakaną. Jos istoriją labai gerai žino Arachrato miestelio gyventojai, bet Neptūnui neužteko to, ką iš jų sužinojo. Jam atrodė, kad požemiuose slypi kažkas daugiau, bet pats negalėjo viso to išsiaiškinti be mano pagalbos.

– Ir ką tau pavyko sužinoti?

– Tai, kad Atakana buvo viena iš Ypatingųjų ir naudojo savo gebėjimus, kad išgydytų sergančius žmones. Tai darydama ji peržengė ribą, nes Ypatingieji paprastiems žmonėms savo gebėjimų rodyti negali, dėl to tai ir nuvedė ją iki mirties.

– Bet jeigu ji buvo viena iš Ypatingųjų, argi negalėjo jiems pasipriešinti?

– Deja, viskas, ką ji galėjo daryti, tai gydyti, o ne kovoti. Bet svarbiausia yra ne tai, po mirties Atakanos dvasia tapo Nebūties pasaulio vartų saugotoja. Pro vartus ji praleidžia tik tuos, kurie turi kilnių tikslų, o bandančius kaip nors pakenkti paklaidina tuneliuose ir paslepia nuo jų brangakmenius.

– Vadinasi, Neptūnui ir Ravenai nebuvo ko bijoti?

Gordonas linktelėjo, bet staiga tarsi kažką prisiminęs pakilo nuo sofos ir priėjęs prie komodos kažką ištraukė iš stalčiaus. Tik tada, kai grįžo prie jos, Arela jo rankose pamatė Zurato veidrodį.

– Argi neturėjai jo perduoti Neptūnui, kad atiduotų Ravenai?

– Tai ir padariau, bet pasirodo, kad dėl kažkokių priežasčių jį buvo pavogęs Rodžeris.

– Rodžeris? – apstulbo Arela. – Kam jam reikalingas Zurato veidrodis?

– Neįsivaizduoju, – gūžtelėjo pečiais žynys. – Prieš savaitę buvo čia pasirodęs ir bandė mane nužudyti. Jeigu ne Goda, spėjusi laiku iškviesti gydytojus, tikrai būčiau miręs.

– Tikrai buvo taip blogai? – moteris išsigandusi nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

– Nesijaudink, aš sveikut sveikutėlis, nebeliko nė vienos žaizdos, – ramino jis, ištiesdamas į šonus rankas ir rodydamas save iš po ilgo apsiausto skvernų. – O ir veidrodį pavyko išsikovoti, viskas gerai.

– Žinau, vis tiek išsigandau, – Arela iš lėto prisislinko arčiau, ir kai Gordonas nuleido rankas, švelniai perbraukė jam per skruostą. – Vis dėlto... tu man labai svarbus...

– Net kai praėjo tiek metų?

– Man nerūpi, kiek metų praeis, visada tave mylėsiu.

Jos balsas buvo vos girdimas ir toks pilnas liūdesio, jog norėdamas ją paguosti žynys suėmė jai už rankos. Sutrikusi moteris net sulaikė kvapą, o kai pakėlė akis, išvydo šypseną jo veide.

– Gordonai? – sukuždėjo.

– Žinau, kad pastarieji metai buvo labai sunkūs, bet tau daugiau nebereikia slėptis nuo Tasdaro. Tu negali atsiriboti nuo pasaulio vien tam, kad apsaugotum tuos, kuriuos myli.

– Suprask, tai buvo vienintelis būdas. Kad ir kaip nekenčiau fakto, kad nebegalėsiu pamatyti tavęs, aš privalėjau tai padaryti.

– Aš kur kas stipresnis, nei tau atrodo, galiu apsisaugoti pats.

– Galbūt, bet kaipgi kiti, kurie negali?

– Tu neprivalai aukotis dėl kiekvieno, kurį pažįsti, kartu mes galime sugalvoti kažką geresnio, kad apsaugotume silpnesnius.

– Gal tu ir teisus, – galiausiai sutiko ji. – Kad ir kaip bandyčiau slėptis nuo Tasdaro, jis vis tiek mane suras.

– Būtent tai ir norėjau pasakyti, – šyptelėjo Gordonas, bet netrukus jo veidas surimtėjo. – Beje, kada ketini pasakyti Ravenai Pranašystę?

Arela tvirtai sugniaužė kumščius.

– Nemanau, kad šiuo metu ji tai ištvertų, – stengdamasi sulaikyti ašaras prabilo. – Visai neseniai žuvo Neptūnas, o jie buvo geriausi draugai, turėčiau dar truputį palaukti.

– Betgi tu žinai, kad kuo ilgiau lauksi, tuo bus sunkiau, ar ne?

– Taip, žinau, bet ką man daugiau daryti? Kaip man susitaikyti su tuo, kad jos neteksiu?

Ji užsidengė rankomis veidą ir nežymiai papurtė galvą. Norėdamas ją paguosti, Gordonas apglėbė jos pečius. Minutėlę jie taip ir sėdėjo tylėdami, nežinodami, ką daugiau vienas kitam pasakyti. Bet žodžių ir nereikėjo, kad išreikštų tai, ką abu šiuo metu jautė.