Po žiemos šalnų, iš po sniego,
Tokios gražios ir tokios nekaltos,
Snieguolės savo galvutes iškėlė,
Dairosi aplink lyg gulbės baltos.
 
Taip, žiema  jau beveik nugalėta,
Žiedeliai lyg būrys baltų ančiukų,
Ir taip norisi prie savęs priglausti,
Ar jiems visiems nešalta, paklausti.
 
Ištvermės jūs visus mus mokot,
Pirmosios varot žiemą iš kiemo,
Tarytum pavasario angelai sargai,                               
Stovit stiprios, saugot jam vietą.
 
Ir nustebę mes visi jūsų klausiam,
Iš kur tiek tvirtybės, tiek jėgų turėjot,
Kad tokios švarios, tokios tyrai baltos,
Iš kietos, juodos žemės išlįsti galėjot.
 
Ir toks tyras, šviesus jūsų baltumas,
Lyg nekaltų, gražių, jaunų mergelių,
Visur  aplink tirpsta žiemos sniegas,
Saulė ant savo sparnų aukštyn kelia.
 
Šias ankstyvąsias  pavasario šaukles
Palydėkim žvilgsniu meiliai ir švelniai,
Ilgokai pražįstant jų laukėm ir išvydom,
Dabar žydėkit žemei, žmogui ir dangui.