Trindamas sutrenktą po kautynių galvą, Rodžeris apsidairė. Stovėjo prie pakeliamojo tilto, už kurio laukė Tamsos tvirtovė. Vis dar negalėjo suprasti, kur galėjo pradingti mergaitė. O blogiausia tai, kad prarado Zurato veidrodį, nors visiškai to neplanavo, norėjo tik supykdyti Gordoną, kad šis pagaliau pradėtų kovą, juk praėjo jau daugiau nei trys mėnesiai, kai gavo užduotį jį nužudyti. Bet ką daugiau teko daryti, kai pakliuvo į nepavydėtiną padėtį ir netgi du mėnesius sėdėjo su rankos įtvaru?

Sargybiniai nuleido tiltą ir nusilenkę laukė, kol jis praeis. Parankinis tai darė jau tiek daug kartų, kad jį gerbiantys sargybiniai jam buvo nė motais, jis tik norėjo kuo greičiau nusigauti pas Tasdarą ir pasakyti, kad atliko savo darbą.

– Pone, jūs kraujuojate, – mandagiai kreipėsi į jį vyriausiasis sargybinis. – Gal norėtumėte kokios pagalbos?

– Ne, susitvarkysiu pats, – piktokai atrėžė jis, bet greitai susiėmęs kiek aprimo. – Paprašykite tarnaičių, kad paruoštų man kambarį ir karštą vonią, dabar susitinku su Tasdaru, ilgai neužtruksiu.

– Klausau, – jis dar kartą nusilenkė ir nuskubėjo tvirtovės link.

Rodžeris perėjo akmenimis grįstą kelią ir pravėręs sunkias duris pagaliau atsidūrė koridoriuje.

– Labas vakaras, valdove, – įžengęs į didžiąją salę prakalbo, bet nuotaika iškart subjuro, pamačius šalia Tasdaro stovintį Melburną. – Galime pasikalbėti akis į akį?

Daugiau raginti ir nereikėjo, supratęs užuominą Melburnas išėjo pats, bet prieš tai dar nužvelgė kompanioną nuo galvos iki kojų. Rodžeris žinojo, kad vėliau jis kaip nors pasišaipys, bet dabar jam tai nė kiek nerūpėjo.

– Apie ką norėjai su manimi pasikalbėti? – vos užsitrenkus durims kreipėsi į jį Tasdaras.

Parankinis perėjo raudoną kilimą ir pagarbiai nusilenkė.

– Norėjau pranešti, kad įvykdžiau jūsų prašymą, – galiausiai tarė jis, numesdamas sau nuo kairio peties apsiausto atlapą. – Nužudžiau Gordoną, jis daugiau niekada jums nebetrukdys.

Demonas minutėlę žiūrėjo į Rodžerį ir vos matomai šypsojosi. Šis sutrikęs nežinojo, ką daugiau bepasakyti, tikėjosi, kad valdovas už tai jam dosniai atsilygins, kaip ir pažadėjo. Bet kas, jei Melburnas buvo teisus ir jis niekada net neplanavo perleisti jam Mozanrato planetos, tik norėjo, kad atliktų už jį nešvarų darbą?

– O tu įsitikinęs, kad jis mirė? – netikėtai paklausė Tasdaras. – Matei, kaip jo gyvybė užgeso? Jautei sustojančią širdį?

Rodžeris kelias akimirkas stovėjo pasimetęs. Jo paties širdis taip tuksėjo krūtinėje, jog atrodė, kad tuoj iššoks per gerklę.

– Ne, pone, bet jis negalėjo išgyventi po to, ką jam padariau.

– Na, dėl to dar pažiūrėsim, – jis pakilo iš sosto ir pažvelgė pro langą, dėl neaiškios priežasties šiandien buvo pakilios nuotaikos. – Bet pažadas yra pažadas, atiduosiu tau, ką pažadėjau, vis tiek Mozanrato planeta man visiškai nenaudinga, galėsi joje daryti ką panorėjęs.

– Tikrai? – Rodžeris net džiūgavo iš laimės. Vadinasi, Melburnas vis dėlto buvo neteisus, Tasdaras atsilygina tiems, kurie jį gerbia ir deramai atlieka užduotis. Ar bent jau stengiasi jas atlikti.

– Gali manimi nė kiek neabejoti, ką pasakiau, tą ir padarysiu, – demonas nusisuko nuo lango ir kažką išsitraukęs iš kišenės ištiesė delne. – Tai vienintelis kelias, kaip patekti į Mozanratą. Paėmęs jį nubrėžk ore magišką pentagramą, portalas iškart atsivers.

Rodžeris susidomėjęs priėjo arčiau. Tai buvo auksinis raktas, kiek didesnis nei būna įprasti raktai, pamautas ant varinio žiedo. Imdamas jį iš Tasdaro rankų, jis jau įsivaizdavo akimirką, kai apžiūrinės savo valdas, bet stengėsi džiaugsmo per daug nerodyti.

– Ačiū, valdove, esu be galo jums dėkingas, – nusilenkė jis, su lengva šypsenėle veide, ir jau sukosi eiti pro duris.

– Palauk, – sulaikė jį Tasdaras. – O kaip tau sekasi dukterų paieškos? Radai jas?

– Ne, šiuo metu nelabai galėjau ko nors imtis, juk žinote, kad buvau sužeistas. Bet dabar galėsiu netrukdomas vykdyti užduotį, ypač, kai neteks susidurti su Gordonu.

– Nereikia, gali nesistengti jų ieškoti.

Vyras nustebęs kilstelėjo antakius. Nejaugi neteisingai išgirdo? Tasdaras nebenori, kad jis surastų Feliciją ir Eulariją?

– Persigalvojau, man nereikia tavo dukterų kaip parankinių, – tęsė demonas. – Dabar planuoju į savo pusę nukreipti Rebeką, man užteks jos vienos.

– Bet... nejaugi ji tokia stipri, kad jums nebereikia mano dukterų?

– Taip, ji kur kas stipresnė nei pati mano, – Tasdaras susimąstęs pasitrynė smakrą. – Turėsiu nemažai bėdų su ja viena, tavo dukterys šiuo metu man tik trukdytų.

– Tai reiškia, kad galbūt norėsite jų vėliau?

– Galbūt. Aš dar pagalvosiu, bet dabar dėl to nesijaudink, turiu tau naujų užduočių.

– Kokių? – net sukruto parankinis.

– Pasakysiu, kai ateis laikas, dabar esi laisvas, juk pavargai po kautynių su Gordonu, ar ne?

– Taip. Ačiū už supratingumą, – Rodžeris nusilenkė ir atsisveikinęs skubiai išėjo. Šiuo metu viskas taip gerai sekėsi, juk gavo tai, ko taip ilgai laukė, o galbūt vieną dieną netgi užims paties Tasdaro sostą, apie ką svajojo jau du dešimtmečius. Veide atsirado klastinga šypsena. Jeigu taip ir toliau, jam pavyks įgyvendinti savo planą kur kas anksčiau nei planavo, o tada niekas nevadins jo nevykėliu ir pagaliau patikės, kad jis sugeba daugiau, nei kiti mano. Galbūt tada netgi pradės jį gerbti.

Apie tai mąstydamas, Rodžeris nuskubėjo į savo kambarį. Tasdaras sakė tiesą, jis tiktai buvo pavargęs, šiuo metu nenorėjo nieko, tik išsimaudyti karštoje vonioje ir kritęs į lovą gerai išsimiegoti, tačiau turėjo kitokių planų. Jau kurį laiką nebuvo grįžęs namo, nes susipyko su Lina, tad visą tą laiką turėjo praleisti Tamsos tvirtovėje. Ši vieta jam taip įgriso, kad norėjo kuo greičiau iš čia dingti. Jeigu būtų Tamsos Karalystės valdovas, pirmas dalykas, ką padarytų, tai atnaujintų šią pasenusią tvirtovę.

Pagaliau išsimaudęs ir apsivyniojęs rankšluostį aplink strėnas, vyriškis pažvelgė į veidrodį. Šlapi kaštoninės spalvos plaukai lipo jam prie sprando, šluostydamas juos, Rodžeris juto nemažą guzą ant pakaušio, likusį po kautynių su Gordonu. Ir nors jie buvo beveik nepažįstami, jau buvo spėję vienas kito neapkęsti, nes to reikalavo aplinkybės. O gal ir dėl to, kad buvo tokie skirtingi, Rodžeris neįsivaizdavo, kaip galėtų laikyti tokį, kaip Gordonas, savo draugu.

Skubiai apsirengęs, jis dar užsimetė savo violetinį apsiaustą ir daugiau nelaukdamas teleportavosi į Žemę. Stovėjo visai prie pat medinės tvorelės, vos pora žingsnių ir atsidurs kieme. Tačiau jis delsė galvodamas, ką pirmiausia turėtų pasakyti Linai. Norėjo su ja susitaikyti, negalėjo jos palikti, net jei ji bandė įtikinti, kad taip bus geriausia.

Tuo metu Lina pasirodė tarpduryje. Tikriausiai jį pajuto. Jie žvelgė vienas į kitą skirtingose tvoros pusėse. Atrodė, pralėkė visa amžinybė, bet tada Rodžeris atvėrė vartelius ir lėtai nužingsniavo takeliu. Lina laukė, kol jis prieis, vadinasi, tai buvo geras ženklas.

– Ko tau čia prireikė? – paklausė ji, kai jis jau stovėjo visai šalia, balsas nuskambėjo atšiauriai.

– Privalau su tavimi pasikalbėti, – Rodžeris norėjo švelniai paliesti jos petį, bet ji grubiai sugriebė jam už rankos. – Žinau, kad vis dar ant manęs pyksti. Turėjau pasirodyti čia kur kas anksčiau, bet suprask, man reikėjo apgalvoti daugelį dalykų, nenorėjau tavęs ir toliau pykdyti, turėjau leisti tau pabūti vienai.

Lina kurį laiką stovėjo tylėdama, vis dar laikydama jo ranką. Jos pirštai truputį atsileido, bet ji taip nieko ir nepasakė. Rodžeris matė jos veide abejones, o tai suteikė kruopelytę vilties, kad galbūt jam bus atleista.

– Atsiprašau, nenorėjau tavęs skaudinti, – sukuždėjo jis. – Puikiai suprasiu, jei daugiau nebenorėsi manęs matyti.

Moteris ir toliau tylėjo, tikriausiai galvojo, ką jam pasakyti. Rodžeris ištraukė savo ranką iš jos pirštų ir supratęs, kad atsiprašymas vis dėlto nepriimtas, lėtai patraukė atgal prie vartelių. Nesitikėjo tokios pabaigos, manė, kad ji verks, išlies visus savo jausmus ir bandys jį sulaikyti, o ji tik be žodžių jį nulydėjo...

– Neišeik! – staiga pasigirdo baimės kupinas balsas. – Prašau, pasilik!

Rodžeris nustebęs atsigręžė į Liną. Ji stovėjo susigūžusi, stambios ašaros riedėjo jos skruostais.

– Ką tu pasakei?

– Nenoriu, kad išeitum, – moteris pagaliau suėmė save į rankas ir nubėgusi laipteliais puolė jo apkabinti. – Neištverčiau, jei mane paliktum...

Vyras stovėjo pasimetęs, nežinodamas, ką bepasakyti, nors žodžių net ir nereikėjo. Ji prieš jį atrodė tokia maža, tam, kad delnais apglėbtų jo skruostus, jai teko šiek tiek pasistiebti. Matydamas tas menkutes pastangas Rodžeris nusišypsojo ir tik dar tvirčiau priglaudė ją prie savęs.