Tryliktas skyrius. Nebūties pasaulis

Gordonas kaip įprastai sėdėjo savo darbo kambaryje ir tvarkė Šešėlių Karalystės dokumentus. Diena jau ėjo į pabaigą, tačiau miegoti jis dar nesiruošė. Daugybė senų knygų gulėjo ant medinio, tamsiai rudo stalo, o kai kurios netgi ant fotelio, ant kurio žynys sėdėjo, bet tai nė kiek netrukdė jam dirbti. Gordonas buvo be galo atsidavęs savo darbui ir dėl savo Karalystės galėjo padaryti viską, nors ir daugybė reikalų slėgė jo pečius.

Po kurio laiko jis pagaliau baigė savo darbus, lengviau atsikvėpęs atsilošė fotelyje ir valandėlę galvojo apie tai, ką jam pasiūlė Tasdaras. Būtų labai palanku, jei Arela ištrūktų iš Nebūties pasaulio be jokių pastangų, tačiau Gordonas jokiu būdu neplanavo tarnauti Tasdarui, tad teko tiesiog laukti, kol Ravena pati atvers vartus. Jis žinojo, kad mergaitė pakankamai stipri ir būtinai išvaduos savo mamą, bet ramybės nedavė mintis, kad Tasdaras neleis jai lengvai to padaryti, o pats padėti negalėjo, nes privalėjo saugoti savo Karalystę. Be to, Ravena buvo šeštasis brangakmenis, o tai reiškė, kad vienintelė galėjo patekti į Nebūties pasaulį, kitiems vartai tiesiog užsikirstų.

Pakilęs nuo fotelio, Gordonas nusprendė prasiblaškyti sode, tad užsimetė ant pečių apsiaustą ir išėjęs pro duris nusileido spiraliniais laiptais. Dukters koridoriuje nesimatė, tikriausiai jau nuėjo miegoti, o taip norėjo pabūti kartu su ja. Goda buvo vienintelis žmogus jo gyvenime, kurį jis mylėjo. Ar bent jau vienintelis, kurį galėjo mylėti. Moteris, kurią kadaise laikė savo sielos drauge, jau beveik dvylika metų nesirodė ir jis net nežinojo, ar ji vis dar gyva. Bet dabar tai ir nerūpėjo, nes visą savo meilę atidavė dukteriai, negalėtų atleisti sau, jei kas nors jai atsitiktų.

Apie tai mąstydamas, žynys perėjo kiemą ir pagaliau atsidūrė tvarkingai prižiūrimame sode, apsodintame baltų rožių krūmais, kurie visame milžiniškame plote jungėsi vieni su kitais ir sudarė tarsi labirintą. Vienoje pusėje buvo matyti balta pavėsinė tamsiai rudu stogu, prie kurio glaudėsi besiraizgantys vynuogienojai. Gordonas lėtai nužingsniavo akmenimis grįstu takeliu, klausydamasis malonaus upelio čiurlenimo, sklindančio kažkur iš sodo vidurio.

– Tėti! – staiga pašaukė jį Goda.

Atsigręžęs į namus, jis išvydo dukterį, bėgančią jo pusėn, ir vos matomai nusišypsojo, laukdamas, kol ji priartės.

– Maniau, kad jau miegi, – prakalbo jis, priglausdamas ją prie savęs.

– Pro langą pamačiau tave sode, norėjau pabūti kartu.

Tik dabar jis pastebėjo, kad Goda atbėgo basa ir su pižama, bet vakaras buvo toks šiltas, jog nebuvo reikalo dėl to priekaištauti. Jis tik dar plačiau nusišypsojo ir patapšnojo jai per galvą. Nors aplinkui vyko daugybė nemalonių dalykų, stengėsi, kad jai nieko netrūktų, kad visą savo vaikystę praleistų kaip paprastas vaikas ir nesijaustų vieniša be mamos.

– Pažiūrėk, į mūsų tvenkinėlį pagaliau atskrido antys! – džiaugsmingai šūktelėjo mergaitė ir pasileido bėgti per žolę.

Gordonas stebėjo, kaip ji pasiekė tvenkinį ir atsitūpė prie pat krašto, žvelgdama į judriai plaukiojančias ir besitaškančias vandenyje antis. Netrukus ir pats jau buvo šalia ir sėdėdamas ant suoliuko mėgavosi vaizdu priešais save. Vis dėlto, neramino vienas dalykas. Ravena jau vakar turėjo visus brangakmenius, bet šiandien visą dieną praleido Azryate. Gordonas nežinojo, kodėl ji delsė, bet stengėsi suprasti ir palaukti, galbūt jai reikėjo susikaupimo ir pasiruošimo, juk išlaisvinti Arelą ne šiaip užduotis, nuo jos priklausė žmogaus likimas, o gal net gyvybė.

Dar šiek tiek pasimėgavęs paskutiniais saulės spinduliais, Gordonas pakilo nuo suoliuko ir priėjo prie dukters, bet staiga kažką pajutęs apsidairė. Tą patį padarė ir Goda. Tuo metu pastebėjo jų pusėn grėsmingai artėjantį Rodžerį, abiejose rankose spaudžiantį durklus.

– Goda, eik į vidų, – paliepė jai tėvas, uždengdamas ją visu savo kūnu.

Bet jau buvo per vėlu, Rodžeris staigiai teleportavosi prie mergaitės ir pačiupęs jai už rankos pritraukė prie savęs. Goda nė sureaguoti nespėjo, kai aštrūs ašmenys nukrypo jai prie kaklo, tad nenorėdama nukentėti sustingo.

– Ko tau čia prireikė? – piktai paklausė Gordonas.

– Tu dar klausi? – pasišaipė Rodžeris. – Visą laiką bandai sužlugdyti Tasdaro planus, kaip manai, kam jis mane čia pasiuntė?

– Kodėl pats negalėjo pasirodyti, jei taip nori manimi atsikratyti?

– O kam jam gaišti laiką su tokiu menkysta, kaip tu?

Gordono kumščiai tvirtai susigniaužė. Jis puikiai žinojo, kad Tasdaras tyčia taip elgėsi, norėdamas jam atkeršyti už tai, kad nesutiko su juo bendradarbiauti, o galbūt keršydamas netgi planavo jo gyvenimą paversti tikru pragaru.

– Paleisk mano dukterį, ji čia niekuo dėta, – tvirtu balsu įsakė jis, atrodė, tuoj gyslose užvirs kraujas.

Rodžeris tik dar stipriau suspaudė durklą ir prikišo arčiau mergaitės kaklo. Žynys net suurzgė iš pykčio, matydamas, kad jis tik bando išprovokuoti kovą, bet pulti priešininko iškart nesiruošė, nenorėdamas rizikuoti dukters gyvybe.

– Paklausyk, žinau, kad nenori man nieko blogo, tave valdo Tasdaras, todėl esi priverstas su manimi kautis.

Rodžerio ranka akimirką sudrebėjo, bet po to veidą perkreipė plati šypsena ir jis pagaliau atsitraukė nuo Godos. Mergaitė išsigandusi iškart pribėgo prie tėvo ir prisiglaudė jam prie šono.

– Bandai išvengti kovos, ar ne? – įdėmiai žvelgė į priešininką Tasdaro parankinis. – Tik ką darysi, sužinojęs, kad turiu Zurato veidrodį? Nebandysi jo išsikovoti?

Jis demonstratyviai išsitraukė veidrodį iš apsiausto kišenės ir pavartė rankose. Gordonas negalėjo patikėti savo akimis, juk jis turėtų būti pas Raveną, iš kur apie jį sužinojo Rodžeris?

– Nustebai, ar ne? – tęsė šis. – Puikiai žinau, ką tas daiktas gali, turėdama jį, Ravena būtų žymiai stipresnė, o tai reiškia, kad be problemų patektų į Nebūties pasaulį. Man, žinoma, būtų kur kas palankiau, jei ji taip ir liktų tokia pat silpna ir pažeidžiama.

Rodžeris vėl paslėpė veidrodį ir atkišęs į priekį durklus ėmė grėsmingai artėti. Goda išsigandusi atsitraukė, o Gordonui nebuvo kito pasirinkimo, tad ruošdamasis gintis ištiesė priešais save rankas.

– Surrigo! – negarsiai, bet aiškiai ištarė burtažodžius.

Tuo metu aplink jį žybtelėjo raudona šviesa ir jo rankose atsirado ilga magiška lazda. Rodžeris buvo jau visai čia pat, jo sunkus kūnas grėsmingai šovė į priekį, rankos užsimojo iškart abiem durklais. Vengdamas ašmenų, Gordonas metėsi į šoną ir sugriebė priešininkui už kairės rankos. Vyras net suriko iš skausmo, kai sukdamas jo riešą Gordonas iš visų jėgų stengėsi atimti ginklą, bet ignoruodamas visus pojūčius užsimojo laisvąja ranka. Žynys jį paleido, šoktelėjo atgal ir atkišo į priekį lazdą. Iš jos pasklidusi raudona magiška šviesa skriejo tiesiai į priešininką, bet šis į priekį ištiesė delną.

Du magiškos energijos pliūpsniai sprogo susidūrimo vietoje. Gordonas prisidengė ranka akis nuo jį akinančios šviesos, bet staiga pamatė priešininką iš dešinės, lekiantį tiesiai į jį. Dabar abu jo durklai švytėjo nuo magiškos energijos, kurią jis planavo be gailesčio panaudoti prieš Gordoną. Tačiau šis vikriai, kaip kokia katė, pakilo į orą, perskrido priešininką ir parvertęs jį ant žemės prie kaklo prirėmė lazdą.

– Atiduok veidrodį, – piktai sušniokštė.

Nuo stipraus smūgio į žemę spengė ausyse, bet Rodžeris keliu spyrė Gordonui į pilvą ir ištrūkęs pašoko ant kojų. Dabar jie suko ratus, įdėmiai žvelgdami vienas į kitą ir ištiesę savo ginklus ruošėsi bet kurią akimirką pulti. Pirmasis, žinoma, buvo Rodžeris. Kaip ir prieš tai, jis užsimojo į žynį abiem durklais, bet šis vikriai nėrė pro šoną ir alkūne trenkė varžovui per sprandą. Vyrui net aptemo akyse, bet dar prieš nuvirsdamas ant žemės jis spėjo kulnu spirti Gordonui į kelius. Tas prarado pusiausvyrą, bet tvirtai įsirėmęs į žemę lazda visu kūnu metėsi ant priešininko. Šis dar nebuvo spėjęs atsikelti, jo galva skausmingai trenkėsi į akmenimis grįstą takelį, o durklai nustoję švytėti nukrito į žolę. Pasinaudojęs tuo, kad dabar jam apsvaigo galva, žynys dar keletą kartų trenkė jam per veidą.

– Goda! – staiga riktelėjo, mestelėdamas jos pusėn Zurato veidrodį. – Bėk! Saugiai jį paslėpk!

Sužibėjo šviesoje stiklas, kai veidrodis, skriedamas Godos pusėn, kelis kartus apsivertė ore ir įkrito tiesiai jai į delnus. Mergaitė išsigandusiomis akimis pažvelgė į tėvą, vis dar laikantį prie žemės savo priešininką, bet stengdamasi užgniaužti baimę visu greičiu nuskuodė namų link, vis tiek daugiau nieko negalėjo padaryti, nes buvo per silpna, kad padėtų jam apsiginti, greičiausiai tik trukdytų.

– Ak tu! – įtūžęs visu balsu suriko Rodžeris ir sukaupęs psi smogė į tą pusę, kur nubėgo mergaitė.

Gordonas sureagavo greitai ir, nepaisydamas, kiek daug jėgos teko panaudoti, nukreipė jo ranką į šoną. Energijos kamuolys nuskriejo į dangų ir sprogo. Ant jų pažiro violetinis magiškos šviesos lietus.

– Tu dar sumokėsi už tai! – Rodžeriui jau seko kantrybė, trenkęs galva priešininkui per nosį jis pagaliau ištrūko ir puolė prie savo durklų. Ašmenys pavojingai sušvito saulėlydžio šviesoje.

Žynys svirduliuodamas jau stovėjo priešais jį, ir vėl tiesdamas į priekį lazdą. Jie pašoko nuo žemės vienu metu. Į visas puses pasklido žiežirbos, kai aštrios durklų geležtės įsirėžė į plieninę lazdą. Rodžeris taikėsi su vienu iš durklų nudurti varžovą, bet gavo taiklų spyrį į saulės rezginį ir atbulas nukrito ant žemės. Gordono raumenys šiek tiek atsipalaidavo, kai priešininkas iš vietos neatsikėlė, bet jis vis dar liko budrus. Tankus alsavimas išdavė, koks buvo pavargęs, iš praskeltos lūpos bėgo kraujas.

Staiga Rodžeris pašoko ant kojų, pastvėrė durklus ir teleportavosi Gordonui už nugaros. Oru švystelėjusi geležtė iki pat rankenos įsmigo jam į kažkur į strėnas. Nuvilnijus skausmui, žynys susmuko ant žemės, lazda iškrito jam iš rankų. Bet Rodžeriui to nebuvo gana, jis šoko ant aukos, dar keletą kartų smeigė kur pakliuvo, kad tik kuo greičiau jį pribaigtų, paskui nusviedė durklus ant žemės ir nuskubėjo ieškoti Godos, norėdamas iš jos atimti veidrodį. Tačiau viduje jos nebuvo, jis patikrino visus kambarius, išnaršė kiekvieną kampelį ir iškratė daiktus, bet visiškai nieko nerado.

– Po velnių! – nusikeikęs jis nuspyrė kelyje pasipainiojusį stalą ir galutinai praradęs kantrybę teleportavosi į Tamsos Karalystę.