Aš toli nuo vingiuojančio kelio
ir ežero apaugusių krantų,
pamiškėj svyruojančių berželių,
vaikystės žaliuojančių kalvų.
Toli nuo pirmojo žingsnio,
gyvenimo dovanoto kadais,
juodų akių spindinčio žvilgsnio,
viskas praėjo – tapo tolimais.
Toli nuo praeities juodų šešėlių,
nors tavoji prasmė gal buvo gili,
nuo vaikystėje girdėtų pasakėlių,
norėtum prisiminti – ne visas girdi.
O kaip toli nuėjau dulkėtais keliais,
palikdama užmaršties pėdas klampias,
nesustodama ties svajonių sapnais –
priimdama gyvenimo ir likimo galias.

2008 – 2022m.