Rebeka nežinojo, kiek laiko kalėjo savo kameroje, bet jai tai buvo nesvarbu, vis tiek neturėjo, ko apgalvoti, atsakymas ir taip buvo aiškus. Sakydama, kad nežino, kas yra trečiasis sergėtojas, ji nemelavo, bet Tasdaras vis tiek netikėjo. O kodėl turėtų tikėti po tokios išdavystės? Kai pažadėjo tarnauti ir paruošti jam Raveną ateičiai, nors iš tikrųjų net neplanavo to daryti?

Ravena... Prisiminusi ją, mergaitė neramiai sujudo savo kietame pasenusiame gulte ir palengva atsisėdusi apsidairė, tačiau ją supo tik storos akmeninės sienos, o pro grotuotas duris priekyje krito tik menkas šviesos šaltinis. Ištrūkti iš Žemutinių požemių buvo be galo sunku. Ar bent jau taip kalbėjo žmonės. Bet Rebeka neturėjo jėgų, kad patikrintų, sargybiniai be gailesčio suspardė jai šonkaulius, tempdami ją Tamsos tvirtovės koridoriais, todėl kažko imtis buvo beprasmiška.

Iš lėto pakilo ir norėdama apsižvalgyti nusvirduliavo prie grotų. Ilgi koridoriai niekuo nesiskyrė nuo kamerų, tik juos apšvietė ant sienų kabantys deglai, o pora sargybinių saugojo vieną vienintelį išėjimą. Mergaitė žinojo, kad šiuo metu nesugebėtų įveikti net jų. Visa ši vieta tarsi siurbė jos gyvastį. Labai lėtai ir kankinančiai. Ji galėjo justi kūną apsivejančius nematomus čiuptuvus, kurie varžė kiekvieną jos judesį, darėsi sunku net kvėpuoti. Nors tikriausiai tai tebuvo pančiai, kurie vis dar kaustė jos pamėlusius riešus ir čiurnas.

Bet didžiausią nerimą kėlė ne tai. Ravena šiuo metu turėjo visus brangakmenius, o tai reiškė, kad greičiausiai jau leidosi į kelionę. Rebeka nežinojo, ar viena ji įstengs, ar jai nesutrukdys Tasdaras, bet viskas, ką galėjo daryti, tai melstis ir tikėtis, kad viskas pavyks kuo puikiausiai, juk Ravena kurį laiką treniravosi, turėtų mokėti bent jau apsiginti. Be to, Tasdaras tikrai jos nenužudys, nebent įkalins taip pat, kaip ir visus kitus, kurie jam priešinasi.

– Na? Pasirengusi kalbėti?

Mergaitė atitoko nuo minčių ir pažvelgė į artyn prieinantį Melburną. Jis sustojo prie pat grotų ir nužvelgė kalinę nuo galvos iki kojų. Jo veide nebuvo matyti jokių emocijų, jis stovėjo išdidus kaip povas, tikriausiai didžiavosi, kad turėjo garbę pats ją sugauti, o dabar maitinosi jos kančiomis. Tačiau Rebeka tikrųjų kančių rodyti nė neketino, jokiu būdu negalėjo išsiduoti, kad bijo.

– Neturiu jam, ką pasakyti, – piktai atkirto ji.

– Dar pažiūrėsim, ką darysi kankinimų kambaryje, – iškošė vyras, skubiai rakindamas grotas. – Judinkis, Tasdaras nemėgsta laukti.

Iki šiol jausta užuojauta virto neapykanta. Juk Melburnas galėtų tiesiog pasipriešinti, išvaduoti visus kalinius ir pats ištrūkti, užuot paklusęs Tasdarui, kodėl nusprendė, kad kur kas geriau jam tarnauti?

Rebeka nesuprato, o po kelių sekundžių sužvangėjo nuo sienos atrakinamos grandinės ir jos pavargusios kojos pačios žengė per akmenines grindis, išėjimo iš kameros link. Melburnas, žinoma, jokiu būdu negalėjo leisti jai eiti vienai, tad stipriai sugriebė už apvalių žiedų grandinių kraštuose ir ėmė skubiai tempti mergaitę tolyn. Jie ėjo visiškai tylėdami, koridorių pakeitė laiptai, o paskui dar vienas koridorius. Šaltis ir vis didėjanti neviltis užplūdo visą Rebekos kūną. Ji jautė, jog jie jau visai arti. Ji tuoj susidurs su Tasdaru ir turės rinktis – gyventi ar mirti, nors giliai širdyje žinojo, kad išeitis tik viena.

– Štai čia, – slogiu balsu ištarė Melburnas, sustodamas prie dvivėrių durų.

Mergaitė čia jau buvo, tad puikiai žinojo, kas laukė kitapus, o netrukus priešais ją aiškiai atsivėrė visas salės vaizdas. Tasdaras sėdėjo savo įmantriame soste ir šypsodamasis laukė, kol ji prieis. Dėl savo sužeidimų ji buvo tokia lėta, jog Melburnas turėjo ją raginti, o tai jį tik dar labiau erzino. Vis dėlto, perėję raudoną kilimą jie pagaliau stovėjo priešais Tamsos valdovą.

– Gali palikti mus vienus, – pamojo jis ranka.

Parankinis nusilenkė ir skubiai pranyko už durų. Tasdaras pakilo iš savo sosto ir kurį laiką nužiūrėjo dukterį, laukdamas, kol ji pati ką nors pasakys. Rebeka stovėjo panarinusi galvą, vis dar sukaustyta sunkiomis grandinėmis, kurias vos įstengė pakelti. Ir nors jų daugiau niekas nebelaikė, vis tiek nebūtų įstengusi pabėgti.

– Na? Ar jau pagaliau apsisprendei? – galiausiai paklausė jos demonas.

Mergaitė mielai būtų spjovusi jam į veidą dar kartą, bet susilaikė.

– Aš tau jau sakiau tiesą, nežinau, kas yra trečiasis sergėtojas. Net jei kankintum mane, kaipgi galėčiau kalbėti apie tai, ko nežinau?

Tasdaras susidomėjęs palinko arčiau, stengdamasis suprasti iš veido išraiškos, ar ji nemeluoja. Tie žodžiai tikrai nuskambėjo įtikinamai, ir galiausiai jis nusišypsojo.

– Tai reiškia, kad privalai sutikti man tarnauti, nes negali suteikti man norimos informacijos.

Rebeka vos girdimai nusijuokė.

– Sutikau tau tarnauti tik dėl to, kad galėčiau ištrūkti iš Rubeno, pats tai puikiai žinai. Kodėl vis dar bandai mane priversti?

– Todėl, kad neturėsi kito pasirinkimo, – jis pasilenkė tik dar arčiau ir suėmęs jos smakrą nužiūrėjo mėlynėmis nusėtą veidą. – Žinau, kodėl lankeisi mano tvirtovėje, o tai man bus labai naudinga. Juk ieškojai Azaros žiedo, ar ne?

Rebeka nejaukiai pasimuistė, bandydama ištrūkti iš kibių jo rankų, bet jis tvirtai sugriebė jai už rankos ir taip suspaudė, jog ji net aiktelėjo iš skausmo.

– Tas daiktas tau labai svarbus, ar ne? – tęsė jis. – Tikiesi, kad vieną dieną pavyks panaudoti jo galią ir mane įveikti? Deja, pamiršai, kad dabar ta galia prieš mane visiškai neveiksminga, o man tereikia tik paimti žiedą...

– Ką nori tuo pasakyti? – pro dantis iškošė mergaitė, nors puikiai žinojo, kur link jis suka.

– Pasakyk man, kur paslėpei žiedą, tada galbūt leisiu Ravenai išvaduoti Arelą be jokių kliūčių. Nejaugi rizikuosi jos gyvybe tam, kad pati išsigelbėtum?

Rebeka stovėjo tiesiai priešais Tasdarą, vis dar atkakliai laikantį jos ranką.

– Tu kaip visuomet man meluoji, naudodamas tas pačias taktikas. Kodėl turėčiau patikėti, kad paliksi jas ramybėje? Manai, nežinau, kokias gudrybes rezgi man už akių?

Netekęs kantrybės, demonas nustūmė Rebeką tolyn nuo savęs. Mergaitė vos nesuklupo, bet delnais atsirėmė į grindis. Aiškiai galėjo matyti metalu kaustytus Tasdaro batus ir jau ruošėsi pakelti galvą, bet staiga pajuto, kaip tvirti jo pirštai susmigo jai į kaukolę ir iš visų jėgų lenkė žemyn, vis arčiau grindų. Jos rankos sulinko, ir dabar Rebeka klūpojo priešais jį kaip pasigailėtina pavaldinė.

– Man nerūpi, kiek laiko spyriosiesi, vieną dieną aš tave palaušiu! – nebegalėdamas tvardytis suriko Tasdaras, iš visų jėgų spirdamas jai į šoną. – Ir tada tu savo noru atsiklaupsi ant kelių, prašydama užbaigti kančias!

– Niekada! – atkirto jam Rebeka, stengdamasi užgniaužti savyje riksmą. – Gali daryti man, ką nori, niekada nesiklaupsiu prieš tave!

– Gal nori, kad parodyčiau kankinimų kambarį, hm? Dar niekas iš ten neištrūko gyvas, manai, kad pavyks tau?

Mergaitė iš lėto pakilo. Jai buvo be galo sunku išsilaikyti ant kojų, bet šiek tiek pasistengusi ji išspaudė šypseną.

– Aš tau per daug svarbi, kad mane nužudytum, be to, vis dar nežinai, kas yra trečiasis sergėtojas, net ir norėdamas to nepadarytum.

– Tikrai taip manai? – demonas ir vėl atsistojo priekyje jos, pastvėrė savo kalaviją ir ištraukęs jį iš makštų perbraukė per aštrius ašmenis, jo veide atsirado plati klastinga šypsena. – Gal tu ir teisi, negaliu tavęs nužudyti, bet tai nereiškia, kad nepaversiu tavo gyvenimo pragaru.

– Jeigu manai, kad čia pragaras, tu manęs nė kiek nepažįsti.

– Dink man iš akių! – Tasdaras metė kalaviją į sieną, akys piktai sužaibavo. – Melburnai, išvesk ją!

Visą laiką už durų stovėjęs parankinis išgirdo prašymą, tad nelaukdamas žengė į salę ir priartėjęs prie Rebekos sugriebė už grandinių. Mergaitė pasidavė greitai, jos raginti nė kiek nereikėjo, todėl netrukus jie jau leidosi laiptais į požemius. Melburnas nežinojo, kas privertė Tasdarą taip supykti ir spėliodamas vis žvilgčiojo į kalinę. Toji pastebėjo jo žvilgsnį, bet jai nerūpėjo, ką jis galvoja, didžiausią neapykantą kėlė ne jis, o Tasdaras, tas, kuris turėjo būti jos tėvas. Tačiau po visko, ką jis padarė, mergaitė nė nesiruošė būti dėkinga jam už tai, kad paleido ją į šį pasaulį.

Po kelių minučių jie pagaliau pasiekė Rebekos kamerą. Melburnas ją atrakino ir įstūmė kalinę į vidų, o ji tik stebėjo, kaip užrakinęs grotas jis pranyko koridoriaus tamsoje.