– Kodėl taip ilgai užtrukai? – paklausė Agnesė, dėdama pirkinius ant galinės automobilio sėdynės.

Lina įsitaisė prie vairo ir pažvelgusi į veidrodėlį pasitaisė išsitaršiusias plaukų sruogas.

– Kalbėjau su Isdonu ir Andora. Jie norėtų šiandien pas mus užsukti, sakė, kad turi pasakyti kažką labai svarbaus. Tu nieko prieš?

– Ne, – papurtė galvą mergaitė, prisėsdama šalia jos. – Jie gali ateiti bet kuriuo metu.

Netrukus automobilis pajudėjo iš vietos. Agnesė tylėdama stebėjo, kaip už posūkio nyksta daugybė miesto pastatų. Vis dar negalėjo iš galvos išmesti to, ką papasakojo Lina. Taip ilgai gyvenusi su Ravena nė nenutuokė, kad jos net nėra seserys. Nors jų draugystės, žinoma, tai nesugadins, jei tik kada nors jos dar galės susitikti.

– Gal žinai, kaip dabar laikosi Ravena? – staiga paklausė Agnesė. – Gal jai jau pavyko išgelbėti savo mamą?

Lina akimirkai žvilgtelėjo į mergaitę. Puikiai žinojo, kaip ji jaučiasi, juk vis dėlto jos visą vaikystę praleido kartu.

– Deja, kol kas nieko nežinau, bet nėra dėl ko jaudintis, ji gyva ir sveika.

Agnesė tik linktelėjo. Daugiau nenorėjo jos kalbinti ir trukdyti vairuoti. Po valandėlės namai praretėjo ir jos išvažiavo į siauresnį kelią, kurį vėliau pakeitė Žvejų kaimelio žvyrkelis. Dabar kelio buvo likę visai nedaug, o čia pat už posūkio Lina sustabdė automobilį. Agnesė padėjo jai sunešti visus pirkinius į virtuvę ir kartu jos pasiruošė sau pietus. Mergaitė spėliojo, ar dar ilgai tęsis ta nuobodi kasdienybė, žinojo, kad Lina neatskleidžia savo tikrųjų jausmų, nes nenori jos jaudinti, bet ji nebuvo tokia kvaila ir viską kuo puikiausiai suprato. Be to, pastaruoju metu Lina nesutarė su Rodžeriu ir jis jau kurį laiką nesirodė namuose. Agnesė nežinojo, ar jis kada nors grįš, bet melste meldė, kad tik viskas baigtųsi gerai ir mama daugiau taip neliūdėtų.

Tuo metu suskambo telefonas. Lina nuskubėjo į koridorių ir pagriebė ant sienos kabantį ragelį. Agnesė stovėjo tarpduryje ir girdėjo kiekvieną jos žodį.

– Sakai, dabar? – paklausė ji, sukiodama susiraičiusį laidą aplink pirštą. – Žinoma, galite, turiu laisvą visą popietę.

Moteriškas balsas dar kažką pasakė kitame laido gale.

– Gerai, Rodžerio vis tiek nebus šalia, tada ir pasikalbėsime.

Lina padėjo ragelį, grįžusi į virtuvę pradėjo ruošti užkandžius svečiams ir sunešė juos visus į svetainę. Agnesė nusprendė nebetrukdyti ir išėjo pasivaikščioti Sidabrinio Sfinkso upės pakrante. O svečiai netrukus pasirodė.

– Ir kas gi jus čia atvedė? – susidomėjusi paklausė Lina, kai visi jie patogiai įsitaisė ant sofos. – Maniau, kad jus kažkas persekioja, todėl daugiau negalėsite išvykti iš Vandenų Karalystės.

– Taip, mus tikriausiai vis dar persekioja, – linktelėjo Isdonas. – Bet tai, dėl ko čia atvykome, yra kur kas svarbiau.

Andora sunkiai atsiduso, taisydamasi neklusnias gelsvų plaukų sruogas.

– Tai susiję su Felicija, – tarė ji. – Prisimeni, praeitą kartą pasakojai, kad ji buvo susitikusi su Ravena. Mums tą patį tvirtino ir Anetė, jos buvo susitikusios netoli Krištolo rūmų, dar prieš pat kelionę į Senuosius Atakanos požemius. Bet ne tai svarbiausia, Ravena su Felicija susipažino todėl, kad jų kelius sujungė Zurato veidrodis. Atrodo, mes išsiaiškinome viso to priežastį.

– Tikrai? – Lina nustebusi kilstelėjo antakius. Kad ir kaip bandė surasti priežastį pati, visos pastangos buvo bevaisės.

– Įtariame, kad Felicija gali būti... princesė Averina, – užbaigė Isdonas.

– Princesė Averina? – moteris taip apstulbo, jog vos neišmetė iš rankų puodelio su arbata. – Ta, kurios visą laiką ieškojo Arela?

– Taip, ta pati, – linktelėjo jis.

– Bet iš kur jūs galite žinoti? Be to, kodėl būtent Felicija? Mes net nesame kilę iš Azryato, kaipgi princesė gali būti būtent ji?

– Žinau, mums irgi tai pasirodė keista, bet kaip paaiškinsi tai, kad Zurato veidrodis taip į ją sureagavo?

– Tai gali reikšti bet ką, nebūtinai tai, kad ji princesė.

Andora sugavo išsigandusios Linos žvilgsnį ir norėdama ją nuraminti švelniai patapšnojo per petį.

– Tai nėra faktas, tik spėjimas, neverta dėl to taip jaudintis. Buvome nuvykę pas Vyriausiąją pranašę, ji pasakojo, kad Zurato veidrodis buvo sukurtas naudojant Fantazijos magišką energiją, o tai reiškia, kad jis vienintelis gali atpažinti žmones, kurių venomis teka dievų galia.

– Bet kaip taip gali būti? – Lina sutrikusi papurtė galvą. – Felicija juk mano duktė, o ne Fantazijos.

– Taip, bet Averina nebūtinai turi būti Fantazijos duktė, galbūt tik tolima proanūkė. Be to, spėjama, kad ji galbūt mirė, o po to atgimė kitu žmogumi. Tai reiškia, kad galbūt Felicija yra Averinos reinkarnacija, neturinti su Fantazija jokių kraujo ryšių.

Moteris minutėlę tylėjo, vis dar bandydama suvokti, ką išgirdo.

– Gal jūs ir teisūs, – kiek aprimusi prakalbo. – Bet kaip mes sužinosime, ar tai tiesa? Felicija tikriausiai žuvo, Ravena sakė, kad iš degančio vasarnamio ji neišėjo...

– Galbūt, o gal ir ne, – ramiai įsiterpė Isdonas. – Manai, kad ją galėtų įveikti kažkokia ugnis? Mes su Andora treniravome Feliciją, mokėme ją išgyventi įvairiomis sąlygomis ir naudotis magija, sunku patikėti, kad jai nepavyko išsigelbėti.

– Tai jūs manote, kad dar turime vilties ir Felicija Averinos vardu gali suteikti Azaros žiedui naujų galių?

– Be jokios abejonės, – nuolankiai šyptelėjo jis. – Dabar svarbiausia ją surasti, mes pasiryžę padėti tiek, kiek galėsime, gali būti rami.

Lina atsakė jam tokia pat šypsena. Jautėsi kur kas geriau, žinodama, kad nėra visiškai viena. Isdonas ir Andora mylėjo Feliciją lygiai taip pat, kaip ir ji, tad akivaizdu, kad norėjo visapusiškai padėti ir paremti.

– Beje, kaipgi dėl Rodžerio? – staiga paklausė Andora. – Ar jis taip pat tikisi, kad pavyks rasti Feliciją, ar jau pasidavė?

– Deja, šiuo metu nežinau jo planų, – panarino galvą Lina. – Tik tai, kad jis vis dar laikosi idėjos nuversti nuo sosto Tasdarą. Kad ir kaip bandau jį atkalbėti, jis manęs nesiklauso, net nežinau, ką geriausia būtų daryti...

– O jeigu paprasčiausiai jį paliktum? Niekada nepagalvojai, kokios tada atsivertų galimybės? Tada galėtum daryti ką nori, susirasti kokį nors darbą ir gyventi visiškai be baimės. Argi taip nebūtų daug geriau?

– Žinoma, labai dažnai apie tai pagalvoju, bet... – moteris sekundėlę tylėjo, pirštais stipriau suspausdama puodelį. – Aš negaliu.

– Tik nesakyk, kad po visko, ką jis padarė, tu jį vis dar myli.

Lina sutrikusi nudelbė žvilgsnį į stalą. Nežinojo, kaip viską paaiškinti, po pastarojo pokalbio su Neptūnu, kai jis užvedė lygiai tokią pačią temą, kankino dvilypiai jausmai.

– Taip, – galiausiai atsakė ji. – Kad ir koks jis bebūtų, aš vis dar jį myliu.

– Ką gi, – atsiduso Isdonas. – O viską būtų galima taip paprastai sutvarkyti...

– Ką turi omenyje?

– Manėme, padarei klaidą, sutikusi už jo tekėti.

– Ne, aš niekada nepadariau klaidos, kai sutikau tekėti už Rodžerio, jis buvo visiškai kitoks žmogus, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad imsis tokių niekšybių.

– Bet per jį tau teko taip kentėti, kaipgi gali tai tverti? Kaip vis dar gali gyventi su juo po vienu stogu? – niekaip negalėjo suprasti Andora.

– Nes tai vienintelis būdas jam padėti, – šiek tiek įsižeidusi atkirto Lina. – Jeigu jį paliksiu, jausiuosi kalta, jei jam kas nors nutiks.

– Suprantu, bet taip negalima. Negi kentėsi, kai jis mėgausis gyvenimu, tavąjį pavertęs pragaru? Prisimink visus tuos kartus, kai jis tave apgavo, kaip melavo, kad daugiau nieko nuo tavęs nebeslėps, bet tada slapčia nuskriaudė tą nekaltą vaiką ir įsivėlė į Tasdaro intrigas, ar tau to neužtenka, kad jį paliktum?

– Andora, nenoriu to prisiminti.

– Tu jam atleidai? – moteris pakilo ir negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, ėmė vaikščioti iš kampo į kampą. – Vieną dieną tai tave pačią pražudys, neprivalai aukotis dėl žmogaus, kuris to nevertas.

– O ką pati darytum mano vietoje? Paliktum vyrą, kurį myli? – vos galėjo tvardytis toji. – Vyrą, dėl kurio poelgių greičiausiai pati esi kalta?

– Kodėl tau atrodo, kad esi kalta dėl jo niekšingų poelgių?

– Aš atskyriau jį nuo dukterų, greičiausiai tai pastūmėjo jį ne tuo keliu. Jei Felicija ir Eularija vis dar būtų čia, Rodžeris galbūt niekada nebūtų susidėjęs su Tasdaru.

– Suprask pagaliau, tavo šeima iširo, Rodžeris, kurį pamilai, daugiau niekada nebegrįš, neverta galvoti apie tai, kas būtų.

Lina giliai atsiduso ir užsidengė rankomis veidą. Atrodė, iš nevilties tuoj pravirks, bet prie draugų to daryti nenorėjo, tad iš visų jėgų stengėsi susivaldyti. Ji žinojo, kad viskas, ką pasakė Andora, yra tiesa, tačiau tai priimti buvo labai sunku. Nejaugi tikrai jau viskas prarasta? Nejaugi Rodžeris jau nebeturi nė kiek žmogiškumo, kad suprastų, kas svarbiau?

Švelni užjaučianti Isdono ranka apglėbė jos pečius. Jie kurį laiką sėdėjo visiškoje tyloje, kol galiausiai Lina pakėlė galvą. Daugybę naktų praleido beveik nemiegodama, paakiai buvo pajuodę nuo nuolatinio nerimo.

– Žinau, kad linkite man tik gero, – kimiu balsu ištarė ji. – Bet privalau pabandyti, privalau dėl jo pasistengti. Pažadu, tai bus paskutinis kartas, jeigu jis nepasikeis, tada pasinaudosiu jūsų patarimu ir kur nors išvyksiu. Kur nors toli, kur jis manęs niekada nesuras.

– Gerai, suprantu, kad tau reikia laiko viską apgalvoti, – sukuždėjo Isdonas. – Daryk tai, kas tau atrodo geriausia.

– Ačiū, kad mane palaikote, – dėkojo jiems moteris. – Ir manau, kad nusipelnėte žinoti dar kai ką...

– Ką nori tuo pasakyti? – Andora susidomėjusi palinko arčiau.

– Labai ilgą laiką slėpiau didžiulę paslaptį, kurios nežino net pats Rodžeris. Net nežinau, kiek laiko galėsiu ir toliau tai laikyti savyje, todėl būtų geriausia kam nors išsipasakoti, – Lina susimąsčiusi pažvelgė pro langą. – Beveik prieš penkerius metus mūsų su Rodžeriu santykiai galbūt būtų pasikeitę, nes... sužinojau, kad turėsime dar vieną vaiką. Neįsivaizduojate, kokia tada buvau laiminga, tikėjausi, kad Rodžeris taip pat apsidžiaugs, kad nauja gyvybė padės jam pasikeisti, bet tai buvo tik mano svajonės...

– Kas tuomet nutiko? – neįstengė suprasti ji. – Kur tas vaikas dabar?

– Jo nebėra, Rodžeris apie jį niekada nesužinojo. Tą dieną, kai norėjau jam pasakyti, jis namo grįžo piktas, mes susiginčijome, o paskui jis išėjo... Iškart po to nuvykau į ligoninę, bet jau buvo per vėlu, gydytojai pasakė, kad daugiau niekada negalėsiu turėti vaikų.

– Užjaučiu, tikrai didžiulė netektis, – Isdonas švelniai paglostė jos ranką. – Bet nejau niekada jam nepasakysi?

– Juk praėjo jau tiek metų, nežinau, ar dabar tai turėtų kokios nors reikšmės, galbūt Rodžeris supyktų, kad taip ilgai nuo jo slėpiau.

– Tikriausiai tu teisi, – sutiko jis. – Gal nori apie tai pasikalbėti daugiau?

– Ne, kaip sakėte, turėčiau galvoti apie ateitį, o ne apie praeitį. Galbūt tai kur kas labiau padės man susitaikyti su netektimi.