Dvyliktas skyrius. Sergėtojai

– Pone, atvedžiau jums mergaitę, – įžengęs į salę prakalbo Melburnas, pagarbiai nusilenkdamas Tasdarui. – Kaip jūs ir prašėte.

– Labai gerai, – demonas atsitraukė nuo lango, pro kurį žiūrėjo, ir pasisuko į besišypsantį parankinį. Paskui jį į salę įėjo sargybinis, tempdamas už grandinių Rebeką. Ji buvo sužeista ir sunkiai vilko kojas, tad sargybinis turėjo raginti ją stumtelėjimais ir ji eidama klupčiojo. Tik tada, kai buvo visai prie pat Tasdaro, sargybinis stumtelėjo ją stipriau ir mergaitė neišlaikiusi pusiausvyros suklupo prie pat jo kojų.

– Malonu, kad pasirodei, – su pašaipa balse prakalbo Tasdaras.

Rebeka iš lėto pakilo, bet vis dar laikė panarinusi galvą, nė neplanuodama į jį pažvelgti. Ne dėl to, kad bijojo, o iš principo.

– Kodėl mane čia atvedei?

– Hm... – Tasdaras apėjo aplink mergaitę, bet ir vėl sustojo tiesiai priešais ją. – Nemaniau, kad tau pavyks įsibrauti į mano tvirtovę, tikriausiai nuvertinau tavo gebėjimus. Vis dėlto, tavo gyslomis teka mano kraujas, ar ne?

Rebeka neatsakė, ir toliau spoksodama į grindis. Jokiu būdu nenorėjo paklusti tokiam šlykščiam padarui, kaip jis. Puikiai žinojo, kad už tai laukia skausminga bausmė, bet jai tai nerūpėjo, jau geriau mirtų, nei jam paklustų.

– Vis dėlto, niekaip negaliu suprasti, kaip sugebėjai patekti į vidų visiškai nepastebėta, – vėl prakalbo Tasdaras. – Kokia tavo paslaptis?

Jis pasilenkė prie pat dukters ir kilstelėjo jos smakrą, norėdamas pažvelgti į akis, bet mergaitė pasipiktinusi spjovė jam į veidą. Melburnas net aiktelėjo iš nuostabos, o Tasdaras įtūžęs užsimojo trenkti, bet susivaldė ir nusišluostęs veidą atsitiesė.

– Gerai, jei nori, gali nekalbėti, išsiaiškinsiu pats, bet žinok, kad iš šios tvirtovės tavęs nepaleisiu. Gali priešintis, kiek nori, tau niekada nepavyks pasprukti.

– Ko tau iš tikrųjų reikia?

– Neapsimesk, kad nežinai! Manai, apgausi mane savo gudrybėmis? Lygiai taip pat, kaip Neptūnas, apsimesi, kad sutinki man tarnauti, bet už nugaros kursi planus, kaip mane įveikti? Be to, pamiršai pasakyti patį svarbiausią dalyką...

Melburnas sutrikęs stovėjo šalia. Nežinojo, ką Tasdaras turėjo omenyje, bet nenorėjo kištis, o Rebeka kaip įprastai stovėjo tylėdama. Iš jos veido išraiškos jis galėjo pasakyti, kad ji aiškiai nutuokia, ką tėvas norėjo jai pasakyti, tačiau laikėsi savo.

– Pasakysi pati, ar nori, kad tai ištarčiau garsiai? – kilstelėjo antakį Tasdaras.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – atkirto mergaitė.

– Gerai, kaip nori, – jis nužingsniavo prie krėslo ir įsitaisęs jame užkėlė koją ant kojos, akimis įdėmiai tyrinėdamas dukterį. – Žinau, kad esi viena iš trijų sergėtojų, ta, kuri sugeba manipuliuoti laiku, o tai reiškia, kad keisti įvykius sau palankia linkme, taip?

– Ką nori tuo pasakyti?

– Kodėl apsimeti tokia kvaila, Rebeka? – jam jau seko kantrybė. – Turėdama tą galią, tu gali būti man labai naudinga, gali pakreipti įvykius taip, kad laimėčiau aš, juk vis dėlto jau pasižadėjai man, neturėtų būti sunku.

– Gerai, tu mane prigavai, aš esu viena iš sergėtojų, – staiga prisipažino ji. – Bet kas iš to? Aš dar nemoku naudotis tomis galiomis, niekuo negaliu tau padėti.

– Tikrai? – apstulbo Tasdaras. – Tu man nemeluoji?

– Sakau tikrų tikriausią tiesą.

– Pažvelk man į akis ir pakartok savo žodžius.

Rebeka pagaliau pakėlė galvą, bet Tasdaras baimės joje nematė nė lašo, priešingai, ji žvelgė į jį su tokia drąsa, jog atrodė, kad tuoj perkąs jam gerklę.

– Aš tau pasakiau tiesą. Jeigu mokėčiau naudotis ta galia, jau seniai būčiau atsikračiusi tavimi.

Tasdaras tik nusijuokė.

– Vis dėlto apmaudu, kad iššvaistei savo laiką kitokiems dalykams, bet dar ne per vėlu išmokti, tu vis dar gali būti labai naudinga.

– Kodėl turėčiau padėti būtent tau? Kad įskaudintum ir atimtum iš manęs visus, kuriuos myliu?

– Galiu to ir nepadaryti, jei paklusi man.

– Ką turėčiau daryti, kad paliktum Raveną ir mūsų mamą ramybėje?

– Likti šioje tvirtovėje. Kol neišmoksi valdyti tų galių, tol nekelsi iš čia kojos, nori tu to ar ne.

Mergaitės kumščiai stipriai susigniaužė. Ji net virpėjo iš įniršio, tačiau pulti jo negalėjo – rankos ir kojos buvo sukaustytos magiškomis grandinėmis, kurių įveikti ji nepajėgė.

– Sakai, kad jei liksiu čia savo noru, tu jų neliesi? Kodėl turėčiau tuo tikėti? Beveik visą savo gyvenimą praleidau tavo narve, žinau, ką sugebi, o ko ne. Tu net ir dabar meluoji, norėdamas manimi pasinaudoti.

– Gal ir taip, bet tai nereiškia, kad sugebėsi iš čia pasprukti. Aišku, būtų daug paprasčiau man tiesiog paklusti.

– Vadinasi, mano pasirinkimas nieko nekeičia, vis tiek privalėsiu čia likti.

– Dar ir kaip keičia. Jeigu gerai mokysiesi ir padėsi man, leisiu pasimatyti su šeima. Kartais galėsi išeiti iš kameros, pasivaikščioti po Tamsos Karalystę ir nusipirkti viską, ko tau reikės. Žinoma, su sargybinių priežiūra, negalėčiau rizikuoti palikti tavęs vienos.

Rebeka susiraukė.

– Jau geriau mane nužudytum.

– Tokia pat užsispyrusi, kaip Arela, visos jūs vienodos, – vyptelėjo jis. – Puikiai žinai, kad negaliu tavęs nužudyti, net jei norėčiau.

– Ką turi omenyje? – sumišo ji.

– Sergėtojai miršta tik tada, kai nužudai juos vienu metu, o vienas iš tų sergėtojų yra Neptūnas, ar ne?

– Neptūnas? – net išsižiojo ji.

– Nejaugi nežinojai? – stengėsi vaidinti nustebusį Tasdaras. – Jūs, sergėtojai, turėtumėte eiti išvien, kad nė vienam nieko nenutiktų.

– Tai reiškia, kad Neptūnas nemirė?

– Žinoma, kad ne, jis tik leido tau taip manyti, norėdamas pabėgti nuo to, ką man pažadėjo.

Rebeka sutrikusi daugiau nežinojo, ką bepasakyti. Nejaugi Neptūnas tikrai nemirė? Bet vėlgi, kodėl turėjo apsimesti mirusiu būtent dabar? Kai Ravenai verkiant reikia jo paramos?

– Yra vienas būdas, kaip galėčiau juo atsikratyti, – nutraukė jos mintis demonas. – Man tereikia rasti trečią sergėtoją. Neabejoju, kad žinai, kas jis toks.

– Aš nieko nežinau, – purtė galvą ji. – Be to, nejau nužudysi ir mane, kad atsikratytum juo?

– Žinoma, bus labai gaila, bet jeigu nesutiksi man padėti, teks aukotis. Nejaugi nori, kad kankinčiau ir versčiau tave pasakyti, kas yra tas paskutinis sergėtojas?

Mergaitė kurį laiką stovėjo nejudėdama, nors kuo puikiausiai žinojo atsakymą.

– Gerai, gali dabar neatsakyti, duodu tau dieną pagalvoti, – ramiai ištarė Tasdaras. – Melburnai, išvesk ją ir užrakink Žemutiniuose požemiuose.

– Žemutiniuose? – kiek nustebęs atsiliepė parankinis, tarsi abejodamas tuo, ką išgirdo.

– Žinoma. Negaliu rizikuoti, kad pabėgtų.

– Jums leidus, – jis nusilenkė ir skubiai pagriebęs kalinę už grandinių paliko salę. Jų kantriai laukęs sargybinis taip pat tyliai pasišalino.

Visą tą laiką, kol jie ėjo į požemius, Rebeka svarstė, ką daryti. Nekentė šios vietos nuo pat pirmos akimirkos, vos ją išvydo, niekaip negalėjo įsivaizduoti, kaip galėtų praleisti čia visą savo gyvenimą. Tvirtovė buvo milžiniška, bet dėl kažkokios priežasties jos storos sienos slėgte slėgė. Mergaitė bandė suprasti, kokia viso to slėgio priežastis, bet nepavyko, įtarė tik tai, jog greičiausiai bus panaudoti burtai.

– Štai čia, – Melburnas šiurkščiai stumtelėjo ją pro grotuotas duris.

Rebeka vos nesuklupo, bet šiaip ne taip išlaikiusi pusiausvyrą apsidairė. Aplinka pasikeitė. Dabar jie ėjo daug tamsesniu tuneliu, kurio gale driekėsi pasenę akmeniniai laiptai, menkai apšviesti vienu vieninteliu deglu.

– Bet iš kur Tasdaras sužinojo, kad esu viena iš sergėtojų? – netikėtai paklausė mergaitė. – Aš ir pati visai neseniai tai išsiaiškinau.

Melburnas kilstelėjo antakį, lyg bandydamas įsitikinti, ar klausimas skirtas jam.

– Iš kur man žinoti? Manai, kad jis pasakoja visas savo paslaptis? – piktai atkirto jis. – Jei tau atrodo, kad mes draugai, tai labai klysti.

– Vadinasi, jis tavimi naudojasi taip pat, kaip ir visais kitais?

– Argi dabar tai svarbu? Tavo padėtis nė kiek ne geresnė už mano. Ir net jeigu pavyktų kaip nors pasprukti, Tasdaras vis tiek tave rastų, tad ar nebūtų geriausia, jei nesispyriotum ir iškart atsakytum į visus jo klausimus?

Jis sustojo prie daugybės grotų ir ieškodamas raktų rausėsi kelnių kišenėje. Netrukus trakštelėjo atrakinama spyna, o Rebeka buvo nutrenkta ant šaltų grindų ir palikta tamsoje.