Kelia pasauliui neužmirštuolės savo žiedelius,
Ir išsitiesia melsvu kilimu ant žemės ploto,
Jos melancholiškai mums šypsosi ir juokias,
Kada žvelgi į jas, atrodo jos tarsi viliokės.
 
Nusišypsok praeivi, pažvelk į mano žiedelius ,
Mažyčiai, bet lyg safyrai pakelėse išbarstyti,
Prieik arčiau, sugrįš mintis, ramybė, jėgos,
Ir eisi per pasaulį šviesių taikos namų statyti.
 
Ir keliasi žmogus, žiedų simfonijos pažadintas,
Tokia ramybė ir šviesa, lyg jūra pripildo širdį,
Mažas žiedelis, nuostabiai tyrom savo akelėm,
Lyg žiūrintis mažas vaikelis į tą didelę žmonių šalį.