Buvo jau labai vėlu, tačiau Rebeka namo negrįžo. Ravena jau ėmė nerimauti, kad jos niekada nesulauks, kad galbūt ji pakliuvo į didžiulį pavojų, bet stengėsi vyti visas neigiamas mintis šalin ir tyliai pavakarieniavusi šmurkštelėjo į lovą. Kurį laiką tiesiog gulėjo nejudėdama, susigūžusi bandė užmigti, bet niekaip negalėjo išmesti iš galvos minties, jog greitai pamatys savo mamą. Trūko tiek nedaug, užduotis atrodė ranka pasiekiama, bet vis dėlto neramino tai, kad Rebeka išvyko atsiimti brangakmenių viena. Mergaitė jautėsi, lyg būtų našta, kurios ji bandė atsikratyti, nors tuo pačiu žinojo, kad kelionė gali būti labai pavojinga. O kodėl Rebeka turėtų meluoti?

Supratusi, kad dar ilgai negalės sudėti bluosto, Ravena pakilo iš patalo ir basa perėjusi koridorių pravėrė laukujes duris. Ją pasitiko tik malonaus vėjo gūsis ir danguje kabantis priešpilnis, o taip norėjo, kad šiuo metu ją palaikytų bent Neptūnas... Įdomu, ką jis šiuo metu veikia? Kodėl nepasakė, kur išvyksta? Ir kodėl negrįžta tada, kai jai labiausiai reikia jo paramos?

Apimta nerimo mergaitė išėjo į sodą. Širdį slėgė nežinomybė. Kaip dabar būtų gera gyventi nežinant, kad visą laiką buvo apgaudinėjama esanti Rodžerio ir Linos dukra, nepažinojo Tasdaro ir Arelos, o galvoje buvo tik menki rūpesčiai. Bet tuo pačiu ji džiaugėsi, kad tiesą vis dėlto sužinojo, nes atrodė, kad sąmonę ir vėl aplankė savanaudiškos mintys. Kaipgi ji galėtų gyventi ramiai ir nieko nedaryti, kai aplinkui siautėja jos tėvas?

Suplevėsavo lengvas baltas drabužis, kai pučiant lengvam vėjeliui Ravena aplenkė žaliuojančius rožių krūmus, pėdomis jusdama atvėsusią minkštą žolę. Visuomet mėgo tuos šiltus vakarus, kai miestas visiškai ištuštėjęs ir atrodo, kad vaikščiotų vienui viena. Nors Azryate dabar žmonių ir taip beveik nebuvo, nuo to laiko, kai čia teleportavosi, matė jų tik keletą.

Užsigalvojusi mergaitė lėtai vaikščiojo po sodą, prie krūtinės glausdama Felicijos dovanotą grandinėlę. Atrodė, pralėkė visa amžinybė, kai su ja susipažino, nors iš tiesų praėjo dar tik trys mėnesiai. Tačiau netektis vis dar laikėsi jos širdyje, ji troško kaip nors susigrąžinti draugę, nukeliauti atgal į praeitį ir ištraukti ją iš to degančio vasarnamio, bet žinojo, kad taip galvoti kvaila, kad draugė tikriausiai žuvo ir jos daugiau niekada nesusitiks.

Staiga beeidama tolyn, Ravena prie pat tvoros pamatė kažką žibant. Nė nepajuto, kaip kojos iškart nunešė ją žolės kilimu. Nuo pat tvoros viršaus iki apačios leidosi susirangę vijokliai, apaugę dideliais, širdies formos lapais, o švytėjimą kėlė balti žiedai, besislepiantys tarp jų. Mergaitė net išsižiojo iš nuostabos – Mėnulio gėlės. Nebuvo jokių abejonių, Ravena ne kartą buvo mačiusi jas knygose, bet niekada nesitikėjo, kad tikrovėje jos bus kur kas įspūdingesnės. Susijaudinusi palinko arčiau. Dieviškai malonus gėlių kvapas tiesiog pakerėjo, mergaitė norėjo visą naktį praleisti po atviru dangumi, kad tik galėtų mėgautis tuo kvapu ir stebėti, kaip auštant rytui gėlės iš lėto miršta, bet žinojo, kad privalo išsimiegoti, juk galbūt jau rytoj turės grįžti atgal į Senuosius Atakanos požemius.

Sunkiai atsiduso ir iš lėto patraukė namų link. Tik būdama prie laukujų durų pastebėjo virtuvėje šviesą ir nudžiugusi puolė vidun.

– Rebeka! – šūktelėjo ji. – Kaip gerai, kad grįžai!

Toji tik trumpai šyptelėjo. Tik tada Ravena atkreipė dėmesį į žaizdą jos rankoje ir sunerimusi prišoko padėti.

– Kas atsitiko? Kodėl taip ilgai užtrukai? Gal galiu tave išsigydyti?

– Nereikia, čia tik įrėžimas, – Rebeka prisėdo prie stalo ir ištraukė iš kišenės brangakmenius. – Svarbiausia, kad dabar ir vėl juos turime, Tasdaras jų daugiau iš mūsų nepaims, aš tuo tikra.

– Bet kaip tau pavyko juos atsiimti? – nesuprato Ravena. – Nejaugi įveikei mūsų tėvą?

– Ne, man net neteko su juo susidurti, – mergaitė nusiminusi panarino galvą. – Už mane tai padarė Neptūnas. Jis nė pats man nieko nepaaiškino, kai paslapčia patekau į Tamsos tvirtovę, jau turėjo brangakmenius.

– Tuomet kodėl jis ne su tavimi? Argi mes neplanavome, kad visi kartu vyksime išvaduoti mamos?

– Taip, bet... – Rebeka minutėlę tylėjo, žvelgdama į Azaros žiedą sau ant piršto. – Viskas buvo kur kas sudėtingiau, nei tau atrodo. Mus pastebėjo Tasdaro sargybiniai, todėl teko su jais kautis.

– O kas nutiko tada? – net sulaikė kvapą Ravena.

– Neptūnas žuvo kovodamas...

– Bet kaip? Kodėl? – mergaitės širdis stipriai suspurdėjo krūtinėje. – Tu tikra, kad jis žuvo?

– Taip, – Rebeka vos stengėsi sulaikyti ašaras. – Jis tik norėjo mane apginti. Aš dėl visko kalta, nesugebėjau jo apsaugoti... atleisk man...

Mergaitė užsidengė rankomis veidą ir daugiau nebegalėdama tverti pravirko. Ravenai sulinko keliai ir ji susmuko ant kėdės. Kurį laiką tiesiog sėdėjo nejudėdama, sunkiai galėdama priimti tai, ką pasakė sesuo, juk Neptūnas buvo pats geriausias jos draugas, jie kartu pradėjo visą šią kelionę, nejaugi dabar, kai jau tikslas taip arti, ją palauš draugo netektis? Ką jai daryti toliau? Eiti į priekį ir tiesiog pamiršti, ką jie pasiekė kartu? Kad be jo pagalbos niekada nebūtų nuėjusi taip toli?

– Tu nekalta, kad taip atsitiko, – galiausiai sukūkčiojo ji. – Neabejoju, kad stengeisi iš visų jėgų.

– Ne, tu nesupranti, – Rebeka pagaliau atsidengė veidą ir ašarotomis akimis pažvelgė į ją. – Aš padariau klaidą, kad nepasiėmiau tavęs į kelionę, nes maniau, kad esi per silpna, bet jeigu būčiau leidusi keliauti kartu, galbūt būtum sugalvojusi, kaip jam padėti.

– Rebeka, tu nekalta, tikrai, – guodė ją sesuo, taip pat braukdama ašaras sau nuo skruostų. – Geriau dabar pagalvok apie savo būklę, privalau padėti tau išgyti, žaizda kraujuoja.

– Ne, susitvarkysiu pati, turiu pakankamai energijos, – stengdamasi aprimti, Rebeka užsimerkė ir susikaupė. Po akimirkos visą jos kūną apgaubė melsva šviesa. – Sana, – sušnabždėjo ji burtažodį.

Ravena įdėmiai stebėjo, kaip veikiamos gydomosios energijos išgijo visos sesers žaizdos, neliko nė vieno įbrėžimo. Ir nors jau ne kartą buvo tai mačiusi, tai ją vis dar stebino.

– Tu dabar pailsėk, aš paruošiu arbatos, gerai? – pasiūlė ji.

Rebeka sutiko. Daugiau netarusi nė žodžio mergaitė ėmė sparčiai darbuotis virtuvėje, dėliojo arbatžoles, užkaitė arbatinį ir papjaustė pyrago, nors nebuvo tikra, ar įstengs nuryti bent kąsnį. Tuo metu Rebeka bandė atspėti, apie ką ji galvoja, ar kaltina ją dėl visko, kas nutiko, bet jos veidas neišdavė jokių emocijų, tarsi stengtųsi viską pamiršti. Bet ji jau pažinojo savo seserį pakankamai, toji tik apsimetė, kad viskas gerai, o iš tikrųjų jos viduje siautėjo uraganas.

Po valandėlės ramybę užgožė laikrodžio dūžiai, skaičiuojantys paskutines sekundes iki dvyliktos.

– Ar jau rytoj keliausime išvaduoti mamos? – kilstelėjo antakius Ravena.

– Taip, nemanau, kad yra priežastis laukti. Be to, kai kas galbūt mums padės.

– Kas? – susidomėjo mergaitė.

– Dar prieš man nuvykstant į Tamsos Karalystę, sutikau Ateities vartų saugotoją Tronheimą. Jis prižiūri dangaus platybes nuo aplinkui sklindančio blogio, o jam padeda jo brolis, Praeities vartų saugotojas. Pasirodo, Tronheimas kažkaip gali susisiekti su mama, o ji paprašė manęs paimti iš Tamsos tvirtovės Azaros žiedą.

– Azaros žiedą? – nusistebėjo Ravena.

– Jame slypi didžiulė Azryato energija ir galia, kuri prieš daugybę metų įveikė netgi patį Tasdarą, tačiau dabar, kai jo savininkė Azara dingusi, žiedo galios nėra tokios veiksmingos, kaip kadaise. Vis dėlto, yra labai didžiulė tikimybė, kad jis galėtų padėti atveriant vartus į Nebūties pasaulį, – Rebeka nusimovė žiedą nuo piršto ir atkišo jį seseriai. – Štai, tau dabar jo labiausiai reikia, juk esi ta, kuri atvers vartus.

Ravena šiek tiek dvejodama dar pažvelgė į ją, bet galiausiai paėmė žiedą ir tik užsidėjusi ant piršto įdėmiai jį apžiūrėjo. Žiedas buvo auksinis, su raudonai žibančiais nepaaiškinamais simboliais prie kraštų ir puikiai tiko ant bevardžio piršto, tarsi būtų nukaltas būtent jai.

– Ačiū, kad man padedi, – padėkojo mergaitė. – Bet dabar jau labai vėlu, nieko prieš, jei nueisiu į kambarį pailsėti?

– Žinoma, juk rytoj laukia sunki kelionė. Labanakt, Ravena.

Toji tik menkai šyptelėjo ir palikusi virtuvę smuko į kambarį. Jautėsi išsekusi, nors visą dieną nieko neveikė. Bet užmigti vis tiek nesisekė, nes į galvą lindo įvairios mintys. Norėjosi įsikniaubti į pagalvę, saugiai susiriesti į kamuoliuką ir viską tiesiog pamiršti. Neptūnas... Kodėl gi jis turėjo mirti? Juk pažadėjo, kad keliaus kartu su ja, kad daugiau niekada jos nepaliks. Bet ką ji bandė apgauti? Draugas nekaltas dėl to, kad mirė, o ji elgėsi per daug savanaudiškai, tikėdamasi, kad jis dar grįš ir jai padės, juk vis dėlto išlaisvinti mamą buvo skirta jai, Neptūnas tik norėjo padėti ir už viską turėjo sumokėti savo gyvybės kaina.

Po gilių apmąstymų mergaitė pagaliau užmigo, bet staiga ją prižadino keisti balsai. Aplinkui buvo dar visai tamsu, bet pakilusi iš lovos ji užsimetė ant pečių apsiaustą ir išbėgo į koridorių. Nuojauta kuždėjo kažką negero.

– Rebeka? – pašaukė ji. – Rebeka, kur tu?

Perbėgusi koridorių, Ravena suprato, jog balsai skamba kieme, tad negaišdama puolė pro duris. Išgirdusi durų girgždesį, Rebeka metė išsigandusį žvilgsnį jos pusėn ir nuslopino savo magišką energiją. Tą patį padarė ir šalia stovintis Melburnas.

– Ką jis čia daro? – Ravena sutrikusi žvelgė tai į jį, tai į seserį. – Kas čia vyksta?!

– Ravena, kodėl nemiegi? – sumikčiojo ji.

– Kodėl jis tave puola? Ko jam iš tavęs reikia?

Melburnas šyptelėjo, paslėpdamas makštyje kalaviją, o Rebeka stovėjo panarinusi galvą, nežinodama, kaip viską paaiškinti. Žinojo, kad vieną dieną privalės papasakoti tiesą, o tai reikš, kad Ravena daugiau niekada ja nepasitikės...

– Tikrai nori sužinoti? – prakalbo jis. – Rebeka pasižadėjo tarnauti Tasdarui, bet nevykdo savo pažado, todėl turėjau jai tai priminti.

– Pasižadėjo tarnauti Tasdarui? – mergaitė nustebusi pažvelgė į seserį. – Ar tai tiesa? Ką visa tai reiškia?

– Neklausyk jo, Tasdaras mane privertė, aš nieko blogo nenorėjau! – prieštaraudama Rebeka papurtė galvą. – Jis mane ištraukė iš Rubeno planetos, o už tai turiu jam atsilyginti. Atleisk, maniau, kad galiu nuslėpti tiesą, nenorėjau tavęs jaudinti.

Ravena žengė keletą žingsnių atgal.

– Vadinasi, visą tą laiką man melavai?

– Niekada nenorėjau meluoti, prisiekiu, aš tik bandžiau tave apsaugoti. Tikiu, kad sugebėsi išlaisvinti mamą, iš visų jėgų stengiausi tau padėti.

Tie žodžiai tarsi peilis įsmigo mergaitei giliai į širdį. Ji tik stovėjo tylėdama, nežinodama, tikėti ja ar ne, juk Neptūnas jau iš pat pradžių suprato, kad čia kažkas ne taip, kad Rebeka pasirodė būtent tada, kai jos reikėjo, bet ji nenorėjo tuo patikėti, nes buvo apakinta džiaugsmu, kad viskas eina tik į gera. O dabar jautėsi apgauta ir sužlugdyta paties artimiausio žmogaus – savo sesers. Kaipgi galėjo būti tokia naivi?

– Paklausyk manęs, Ravena, – Rebeka puolė prie jos ir suėmė už rankų. – Jeigu nori, gali manęs nekęsti, žinau, kad padariau klaidą, bet pati labai dėl to gailiuosi. Jeigu aš kaip nors neišgyvensiu, prašau, surask ir apgink Averiną, ji yra vienintelė mūsų viltis.

– Bet kas ta Averina? – nieko nesuprasdama mergaitė stipriau suspaudė jos riešą.

– Averina yra ta Azryato princesė, kurią kažkada minėjau, prisimeni? Ji vienintelė gali suteikti Azaros žiedui naujų galių, kurios ateityje padės mums įveikti Tasdarą.

Ravena norėjo jos dar kažko paklausti, bet pajuto išslystančius jos pirštus. Rebeka tik liūdnai šyptelėjo ir žengė atatupsta. Melburnas tuo metu sugriebė jai už rankos ir jie abu tiesiog išnyko. Mergaitė negalėjo patikėti savo akimis ir stipriai gniauždama kumščius žiūrėjo į tą vietą, kur paskutinį kartą stovėjo sesuo. Akyse ir vėl susikaupė ašaros, juk neliko nė vieno, galinčio ją palaikyti. Nebebuvo jokios vilties kibirkštėlės.