Rugsėjo prieblanda lyg tvarstis ant liūdnų minčių,
Prisijaukinimui prie savo būsto urvo.
Dygliuotą pakelę lyg neregė liečiu,
Kai po laukimo raistą karštligiškai murdaus.
Maniau – skubu. Šaknyjausi, deja,
Kol vešlios plunksnos iš sparnų pažiro.
Sulaiko gyvastį voratinklio gija
Ir iš pretenzijų belikę du kvadratai žvyro.
Tiek tos sulos – po lašą iš akių,
Kai jausmo liepsną atmenu lyg tikrą.
Dygliuotą pakelę it neregė liečiu –
Būtis iš makro traukiasi į mikro.