– Tai sakai, kad ji buvo Tamsos tvirtovėje? – Tasdaras susidomėjęs pasitraukė nuo lango ir lėtai priėjo prie parankinio, ką tik įžengusio į didžiąją sosto salę.

– Taip, – tikino šis. – Ir ką planuojate dėl to daryti?

Demono akys suliepsnojo iš pykčio. Melburnas stovėjo ir kantriai laukė, kol jis ką nors pasakys. Sunėręs rankas už nugaros ir išsitiesęs kaip lenta, jis stengėsi apsimesti, kad visiškai nieko nebijo. Žinojo, kad iš dalies tai buvo jo kaltė, kad Rebeka nepastebėta įsibrovė į Tamsos tvirtovės valdas, išskerdė dalį karių ir pasalūniškai įsmuko į požemius. Juk jis turėjo prižiūrėti sargybinius, o vietoj to sau ramiausiai praleido Vandenų Karalystėje, pas savo tėvą. Ir dar be leidimo, kai šeimininko tuo metu nebuvo tvirtovėje. Bet iš kur galėjo žinoti, kad kas nors nutiks būtent tada?

– Žinoma, turėčiau kažko dėl to imtis, – galiausiai prakalbo Tasdaras, lėtai vaikščiodamas po erdvią patalpą. – Nuvertinau Rebeką, nors visą laiką žinojau, kad ji puikiai man pasitarnautų. Deja, dabar jau žinau, kad su ja susitarti neįmanoma. Rebeka tik apsimetė, kad sutinka man tarnauti, nors iš tiesų kūrė planus, kaip padėti Ravenai.

– Bet jūs tai žinojote ir anksčiau, tiesa? – pasitikslino parankinis.

– Įtariau, kad galbūt ji nesutiks, bet nieko nepadarysi, jei nenori prisijungti prie manęs pati, teks ją priversti, – Tasdaras pagaliau sustojo ir pažvelgė į parankinį. – Noriu, kad šį vakarą ji klūpėtų man prie kojų.

– Bus įvykdyta, valdove, – nusilenkė Melburnas.

– Rebeka nėra silpna, bet tu ją tikrai įveiksi, – jau daug ramiau tęsė Tasdaras. – Žiūrėk, kad nesuklystum, dar viena klaida, ir tavęs laukia bausmė, aišku?

– Taip, mano pone.

Demonas primerkęs akis nužvelgė įsitempusį kaip styga parankinį.

– Turi dar kažką pasakyti?

– Taip. Vyriausiasis sargybinis informavo, kad Rebeka jūsų tvirtovėje ieškojo Azaros žiedo.

– Azaros žiedo? – Tasdaro akys iš susidomėjimo šiek tiek prisimerkė. – Vadinasi, jis visą laiką buvo man po nosimi, o aš to nežinojau?

– Atleiskite, pone, jei būčiau žinojęs pats, tikrai būčiau pasakęs. Beje, prie tvirtovės vartų Rebeka buvo ne viena, mūsų sargybiniai tvirtino, kad nužudė jos draugą.

– Draugą? – šiek tiek nustebęs jis kilstelėjo antakį.

– Taip, Neptūną. Palikęs jūsų salę jis nusprendė iškart atsukti jums nugarą ir padėti Rebekai.

– Įdomu... – susimąstė demonas. – O kur jis dabar?

– Sargybiniai sakė, kad jo kūną paliko kieme su kitais mirusiaisiais, bet jis kažkur dingo, valdove.

– Dingo?! – Tasdaras staigiai atsidūrė prie parankinio ir griebė jam už gerklės. – O kas, po velnių, turėjo juos prižiūrėti?!

Melburnas nieko atsakyti negalėjo, nes kaulėti pirštai smigo jam į kaklą, o jis stengėsi apsimesti, kad tai jo nė kiek netrikdo, be to, jokiu būdu negalėjo išsiduoti, kad bijo, todėl iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti jam į akis. Bet po kelių sekundžių Tasdaras jį paleido ir įniršęs ėmė marširuoti aplinkui, tarsi mąstydamas, ką daryti toliau. Parankinis neįstengė pajudėti iš vietos, tad tik pasitaisė susiglamžiusią apykaklę ir laukė tolimesnių nurodymų.

– Atleiskite, valdove, nežinojau, kad jis vis dar reikalingas... – galiausiai išlemeno.

Tasdaras pasisuko į patikėtinį, jo akys palaipsniui nustojo liepsnoti, veide netikėtai atsirado šypsena.

– Tiek to, man jau neberūpi. Gali eiti.

Melburnas nesuprato, ką visa tai reiškia, bet iškart pakluso, nenorėdamas užsitraukti dar didesnės nemalonės. Likęs salėje vienas, Tasdaras ilgai galvojo apie tai, ką išgirdo. Tie žodžiai privertė jį susimąstyti. Juk iš tiesų gali būti, kad Rebeka kur kas stipresnė nei dedasi, o tai reiškia, kad turi dar didesnę tikimybę puikiai jam pasitarnauti. O gal jis per daug greitai padarė išvadas? O jeigu visa tai tebuvo Rebekos plano dalis? Jeigu ji nori, kad jis taip manytų?

Stengdamasis aprimti, demonas kelis kartus giliai įkvėpė oro. Sosto salėje vyravo prietema. Prie plataus gotikinio lango stovėjo akmeninė harpijos statula raudonai žibančiomis akimis. Jos grakštus nuogas kūnas buvo labai panašaus į žmogaus, liaunos rankos sukryžiuotos ant krūtinės, o plunksnuotos kojos suglaustos per kelius. Didžiausią įspūdį kėlė jos milžiniški sparnai, atrodė, kad bet kurią akimirką harpija atgis ir pakils nuo grindų. Visai netoli jos buvo matyti nedidelis apvalus staliukas su krištolo rutuliu, paguldytu ant minkštos raudonos pagalvėlės.

Tasdaras iš lėto priėjo prie lango. Atsiduso. Tolumoje matė pagrindinę aikštę, pilną skubančių sargybinių, besirūpinančių tvirtovės saugumu ir net nenutuokiančių, kas iš tiesų dedasi karalystėje. Didžiulių permainų vėjai jau nebetoli, tik kol kas dar neaišku, ar tai nuves į gerą. Priešų pajėgos nesnaudžia ir kiekvieną kartą jų gretas papildo vis nauji kariai, kurių taip lengvai nepavyks nugalėti. Bet juk jis – pats Tasdaras, kurio prisibijo netgi Visatos Kūrėjai, kas gali baigtis blogai? Kas gali sužlugdyti tobuliausius jo planus?

Buvo tik vienas dalykas, kurio Tasdaras niekaip negalėjo perprasti – ką suplanavo Neptūnas. Berniukas atrodė toks užtikrintas, kai davė pažadą jam tarnauti, nepavyko jame išskaityti nė lašelio abejonės, tad kodėl staiga nusprendė padėti Rebekai? Kodėl sudarė sandorį, kad aprūpins jo karius, o paskui slapčia juos išžudė, kol galiausiai pats gavo galą? O gal visa tai irgi apgaulė? Galbūt Neptūnas iš tiesų yra vienas iš sergėtojų ir tik apsimeta mirusiu, kad nereikėtų tesėti to nelemto pažado? Tai juk puikiai paaiškintų, kodėl jo kūnas staiga dingo...

– Taip, galbūt, – tyliai sau ištarė Tasdaras ir akimis permetė tuščią salę. Ji buvo erdvi ir labai puošni. Viduryje stovėjo didelis pailgas stalas ir daug, raudonu audiniu apmuštų kėdžių, sienas puošė siuvinėti audiniai, o ant priešais esančios matėsi neįprastai didingas Tamsos tvirtovės bareljefas: dangų rėžiantys bokštai ir storos akmeninės sienos, už kurių beveik neįmanoma išgirsti nė garso, net požemiuose įkalintų belaisvių riksmų.

Kurį laiką demonas jautėsi tarsi tamsioje duobėje. Kaipgi galėjo nepastebėti, kad čia kažkas ne taip? Įprastai mokėjo atskirti žmonių melą tiesiog pagal jų emocijas, nejaugi Neptūnas tai žinojo ir kažkokiu būdu sugebėjo jas nuslėpti?

Ne, Tasdaras negalėjo leisti, kad kažkoks vaikigalis jį apgautų, vis labiau ir labiau dėl to niršo, privalėjo rasti paaiškinamą priežastį, kodėl įvyko tai, kas įvyko. Šiuo metu jam užteko Gordono ir Rebekos, kurie taip pat painiojosi jo kelyje, nors jiems būtų kur kas paprasčiau tiesiog prie jo prisijungti, o ne gyventi nuolatinėje baimėje, kad vieną dieną vienokiu ar kitokiu būdu pralaimės. O Neptūnas jo pusėje būtų netgi labai didelis pasiekimas, juk vis dėlto jis nėra paprastas vaikas. Jo gyslose teka vieno iš dievų kraujas ir Tasdaras puikiai žinojo apie jame slypintį žudiko instinktą. Tereikėjo jį prižadinti, o toliau viskas įvyktų savaime.

Taip... Tasdaras nusprendė būti kantrus ir palaukti, kol Neptūnas pats išlįs į dienos šviesą, juk negali visą gyvenimą slapstytis. Viena vienintelė klaida jo tikrai nesužlugdys, jam tik reikia apsimesti, kad tiki viskuo, ką mato ir girdi, o paskui, kai pasitaikys proga, atversti visas kortas.

Nusprendęs, kad taip bus geriausia, demonas paliko salę ir nuskubėjo aiškiai deglais apšviestu koridoriumi. Planavo ir vėl pasitreniruoti su sargybiniais ir išlieti ant jų visą savo energiją. Vis dėlto, Neptūnas tikriausiai buvo teisus, jei sargybiniai būtų aprūpinti geresne apranga ir ginkluote, galbūt labiau jį gerbtų ir daugiau jų norėtų tarnauti savo noru, juk dažniausiai tai darė tik dėl to, kad buvo priversti ir bijojo užsitraukti mirtį. Bet problema ta, kad pats Tasdaras neturėjo nei noro, nei kantrybės su jais žaisti, manipuliuoti jų gyvybėmis buvo kur kas paprasčiau.

Perėjęs ilgą koridorių, demonas sustojo prie treniruočių salės durų ir paragino keletą karių eiti į vidų kartu su juo. Niekas neklausė kodėl, visi jau žinojo tvirtovės taisykles, o patekusieji į treniruotes jau buvo pasiruošę pasitikti savo lemtį.

– Gal galėčiau pasitreniruoti kartu? – staiga pasigirdo Gertrūdos balsas pašonėje. – Išbandytume mano jėgas, ką manote?

Tasdaras vos matomai šyptelėjo. Nors žinojo, kad Gertrūda čia atsidūrė tam, kad padėtų Rodžeriui, vis dėlto matė joje šiek tiek žavesio. Ji visuomet atrodė nepriklausoma ir bet kokia kaina siekianti savo tikslo, lygiai taip pat, kaip ir jis, todėl nustojusi dirbti su Melburnu savo užduotis atliko beveik be priekaištų.

– Tikrai nori išbandyti jėgas su manimi?

– O kodėl ne? Man tai būtų tikras iššūkis, – pripažino ji, nusimesdama nuo peties tobulai juodų plaukų sruogą. – Bet manęs juk nenužudysite?

Jis neatsakė, bet iš jo išraiškos moteris suprato, kad šiuo atveju juo pasitikėti galima.