Ta diena nesiskyrė nuo kitų. Mane pylė prakaitas. Širdis lipo iš krutinės. Man reikėjo įkvepti gryno oro.
Su savimi pasiėmiau dvi likusias cigaretes ir skardinę, pigaus alaus.
Kai jaučiuosi blogai prieglobstį visada randu gamtoje, todėl patraukiau į artimiausią parką.
Nieko ypatingo... Žmonės ir jų šunys. Vyrai, moterys ir jų vaikai. Žmonės ir jų barsukai.
Atsisėdau ant gerai patrūnyjusio suolo ir žiūrėjau į juos. 
Šalia manęs ant kito suolo prisėdo galbūt trylikos ar keturiolikos metų jauniklis. 
Išsitraukė cigaretę ir ėmė rūkyti. Man pasirodė labai keista, kad nei vyrai, nei moterys nekreipė jokio dėmesio, kad 
vaikas rūko viešoje vietoje. 
Tikriausiai gyvenu pasaulyje kuriame visiems viskas vienodai pamaniau ir atsidariau alaus. Išgėriau tris didelius gurkšnius ir jaučiausi puikiai.
Jaučiausi lyg naujai gimęs. 
Tas vaikelis atsisuko į mane. Jo rankos kraujavo. 
Jis į mane įsistebeilyjo, paskui atsistojo ir priėjo prie manęs. 
Žinai, sako jis, maniau kad mano gyvenimas sunkus. Bet pamačius tavo ištinusį, pūvantį patisoną primenantį snukį man pasidarė geriau ant širdies.
Mano gyvenimas nėra toks jau ir blogas - sako jis.
Tai išgirdus man taip pat pasidarė geriau. Niekada nemaniau, jog paprastas išejimas į parką gali šitaip pakeisti žmogaus nuotaiką, o gal net ir likimą.
Tą vakarą prisigėriau daugiau nei įprastai...