Rebeka jau buvo kelyje į Tamsos Karalystę. Tiksliai žinojo, kur vartai, bet baiminosi, kad į tvirtovę pateks sunkiai, juk Tamsos Karalystė priklauso pačiam Tasdarui. Bet didžiausią nerimą kėlė tai, kad iškeliavo visiškai viena, nors Ravena tam žymiai prieštaravo ir norėjo keliauti kartu. Tačiau kitaip ji negalėjo, nenorėjo, kad sesuo sužinotų, kaip jai iš tikrųjų pavyko ištrūkti iš Rubeno planetos, kitaip daugiau niekada ja nepasitikėtų...

Pagaliau pasiekusi vartus, mergaitė stabtelėjo pailsėti ir prisėdusi ant akmens galvojo, kaip teks pasiimti brangakmenius. Geriausia būtų paslapčia juos pavogti, bet Rebeka žinojo, kad tai nebus labai lengva, nes tvirtovę supa daugybė sargybinių ir lankininkų. Vis dėlto rizikuoti reikėjo, be to, ji vienintelė žinojo, kaip atgauti brangakmenį, kurį paslėpė Rodžeris.

Staiga pajuto kažką už nugaros ir apsigręžusi išvydo prie vartų stovintį vaikiną, įdėmiai žvelgiantį į ją savo giliomis violetinėmis akimis. Jo juodi kaip varno plaukai plazdėjo švelniame vėjyje, o pečiai buvo uždengti tamsiu apsiaustu, pro kurį vos galėjai įžiūrėti gražiai ant kūno kabančią plačią tuniką, per juosmenį suveržtą siauru odiniu dirželiu.

– Ką čia darai? – paklausė jis, kai jų akys susitiko. – Tikiuosi, žinai, kad būti čia labai pavojinga.

– Taip, žinau, – tarstelėjo ji. – O ką pats čia darai?

– Tiesiog keliavau pro šalį ir pastebėjau kažką prie vartų. Pasirodė labai keista, tad nusprendžiau patikrinti, – nepažįstamasis neskubėdamas priėjo prie jos ir mandagiai nusilenkė. – Atsiprašau, kad neprisistačiau, mano vardas Tronheimas.

– Tronheimas? – iš nuostabos net išsižiojo ji. – Ateities vartų saugotojas?

– Taip, tas pats. O iš kur apie mane žinai?

– Man mama daug apie tave pasakojo, kol kalėjau Rubeno planetoje.

– Tai reiškia, kad tu Rebeka? – kiek sutrikęs išlemeno jis. – Kaip tau pavyko ištrūkti?

– Labai ilga istorija, papasakosiu kitą kartą, dabar privalau patekti į Tamsos Karalystę.

– Dėl brangakmenių? – vaikinas atsirėmė į medį, visai šalia mergaitės. – Aš viską žinau, Arela pati man papasakojo.

– Tu bendrauji su mano mama? – nustebusi ji pakilo nuo akmens.

– Kartais. Jai labai sunku su kuo nors susisiekti, tad pabendraujame labai trumpai. Tiesą pasakius, labai gerai, kad susitikome, Arela prašė tau perduoti labai svarbią žinią dėl Azaros žiedo. Šiuo metu jis yra Tamsos Karalystėje, tad reikia kuo skubiau jį paimti, kol to nesužinojo Tasdaras. Tikriausiai žinai, koks tas žiedas gali būti pavojingas, jei paklius į blogas rankas, mes daugiau nieko nesugebėsime padaryti.

– Suprantu, – susimąstė Rebeka. – Bet kaip man jį paimti? Kur tiksliai jį rasti?

– Tamsos tvirtovės rūsyje turėtų būti medinė skrynia, Arela paslėpė ten žiedą dar tada, kai gyveno Tamsos Karalystėje, – paaiškino jaunuolis. – Geriausia būtų paimti jį paslapčia, nesukeliant ant kojų nei sargybinių, nei paties Tasdaro.

– Žinoma, – linktelėjo mergaitė. – Galiu tai padaryti be jokių problemų.

– Tik būk labai atsargi, – vaikinas švelniai patapšnojo jai per petį. – Jeigu galėčiau, būtinai tau padėčiau, bet dabar privalau grįžti prie vartų, šiuo metu mane pavaduoja brolis.

– Nesijaudink dėl manęs, tikrai susitvarkysiu.

– Palauk, vis dėlto galiu padėti. Nieko prieš, jei duočiau šiek tiek savo energijos, kad galėtum apsiginti, jei tave užklups?

– Na... net nežinau... – suabejojo ji.

– Dėl manęs gali visiškai nesibaiminti, turiu užtektinai galių.

Tronheimas švelniai suėmė Rebekai už rankų. Po kelių sekundžių jo delnai nušvito ryškia auksine šviesa, kuri iš lėto blėso, pereidama iš vieno kūno į kitą.

– Ačiū, – nurausdama padėkojo mergaitė. – Bet ką man daryti su Azaros žiedu, kai jį paimsiu?

– Žinau tik tai, kas privalai jį saugoti, o kaip tai darysi, tai priklausys nuo tavęs. Arela tavimi pasitiki, pati taip sakė.

– Tikrai? – Rebeka tik dar labiau išraudo ir nedrąsiai nužvelgė jo veidą, bet pamačiusi gilių violetinių akių žvilgsnį iškart nusisuko.

– Žinoma. Nors mes dar gerai nepažįstami, gali pasikliauti manimi lygiai taip pat, kaip Arela. Beje, jei jau prakalbome apie Azaros žiedą, gal žinai, kas nutiko pačiai Azarai?

– Ne, deja, tai mįslė. Ji dingo dar prieš Tasdarui įkalinant Arelą Nebūties pasaulyje. Manai, kad Tasdaras prie to prikišo nagus?

– Gali būti, bet nesu tikras, – vaikinas pagaliau atsitraukė ir sunerimęs pažvelgė į dangų. – Jau kurį laiką bandau rasti jos pėdsakus, bet viskas veltui. Jeigu Azara gyva, tikriausiai atsiribojo nuo Ypatingųjų pasaulio.

– Tuomet kaip su ja susisieksime, kad ji padėtų mums atkurti Zurato Ordiną? O gal nesupratome pranašystės?

– Atleisk, kol kas nieko pasakyti negaliu, Lorena dar nematė tolimesnių vizijų.

Rebeka nusiminusi sunkiai atsiduso.

– Nujaučiau, kad viskas bus kur kas sudėtingiau, bet negaliu tokiu įtemptu metu jaudinti Ravenos. Kai išvaduosime savo mamą, tada prisidėsime prie paieškų, pažadu.

– Puikiai tave suprantu. Jei kada prireiks pagalbos, iškart kreipkis į mane, būsiu pasiruošęs padėti.

Tronheimas atsisveikino ir apsigręžęs nuskubėjo ten, iš kur atėjo, o Rebeka pagaliau perėjo Tamsos stulpą ir priešais ją atsivėrė milžiniški vartai. Mergaitė vis dar nežinojo, kaip patekti į vidų nepastebėtai, ir nužvelgė akmeninę sieną. Net jei bandytų ją perlipti, būtų užklupta ir sušaudyta lankininkų, tad iš pradžių nusprendė pasivaikščioti po apylinkes ir stengdamasi neatkreipti gyventojų dėmesio apsidairyti, juk dar niekada nebuvo Tamsos Karalystėje, negalėtų tiesiog teleportuotis. Be to, visą šią vietovę gaubė labai negatyvi energija, abejojo, ar pavyktų, net jei pažinotų savo tėvo valdas kaip penkis savo pirštus.

Tamsos tvirtovę supo net dvi gynybinės sienos – vidinė ir išorinė. Užlipusi ant aukštos kalvos ir išsitraukusi iš kelioninės kuprinės žiūronus, Rebeka suskaičiavo net penkis išorinius vartus ir keturis žvalgybos bokštus, kurie buvo pastatyti vienas nuo kito vienodu atstumu. Siena tęsėsi net kelis kilometrus ir atrodė apie dešimties metrų aukščio, o viršuje buvo įrengtos galerijos sargybiniams vaikščioti. Jau iš tolo ji matė blizgančius jų šalmus ir ją apėmė tik dar didesnis pyktis. Neptūnas sakė, kad tvirtovę saugoja ganėtinai mažai sargybinių, bet šiuo metu lyg tyčia jų čia knibždėte knibždėjo, kaip kokių tarakonų. Ką Tasdaras sau mano? Kodėl pasamdė juos būtent dabar?

Pasislėpusi tamsiame medžių šešėlyje, mergaitė bandė rasti kuo geriausią praėjimą. Visa tvirtovė buvo pastatyta gana lygioje vietovėje, vietomis apaugusioje tankiomis eglėmis ir pušimis, tik iš šiaurės rytų matėsi besiranganti upė, pagyvinanti visiškai neišvaizdų kraštovaizdį. Jos srauni tėkmė plovė akmeningą krantą ir tiekė vandenį tvirtovės gyventojams, vadinasi, turėjo tekėti iš kažkokio didesnio vandens telkinio, esančio kažkur už sienos, nes viduje jo nebuvo, o pro žiūronus už sienos ribų įžiūrėti nepavyko.

Norėdama įsitikinti, Rebeka keliavo palei visą rytinę sieną ir vis stebėjo, ar matyti tiksli vieta, kur su ja susiduria upė. Dar nežinojo jos struktūros, bet tikėjosi, kad galbūt pavyks praplaukti į kitą pusę, nors Tasdaras tikrai nepraleistų pro akis tokio akivaizdaus praėjimo. Tikimybė buvo labai nedidelė, bet vis dėlto, patikrinti vertėjo, tad užsismaukusi ant galvos gobtuvą mergaitė patraukė žmonių numintu takeliu, kartais sustodama prie prekystalių, kad nesukeltų jokių įtarimų. Galiausiai iš tolo pamatė tarp aukštų pušų besislepiančią upę, kuri ir turėjo vesti į tą, kurią matė už sienos. Nujautė, kad užtruko per ilgai, tad paspartino žingsnį. Žmonių aplinkui nebuvo daug, bet didžiausią nerimą kėlė sienoje esančios šaudymo angos. Mergaitė nežinojo, ar lankininkai stebi tik vidų, ar yra pasiruošę šaudyti ir už tvirtovės ribų, nes jei pastarasis variantas, ji turės būti tik dar atsargesnė.

Kuo arčiau buvo upė, tuo žingsniai darėsi atsargesni, o širdis atrodė tuoj iššoks per gerklę – tikslas buvo jau visai netoli. Rebeka užlindo už tankių krūmų ir priėjusi prie kranto patikrino upės gylį. Kaip ir įtarė, dugno nesimatė, o aplinkui buvo pilna medžių ir krūmų, kurie pasitarnaus kaip puiki priedanga, todėl nedelsdama nusimetė kuprinę ir apsiaustą ir saugiai paslėpė juos krūmuose. Reikėjo veikti kuo greičiau ir tiksliau, juolab kad iki pat sienos turės plaukti neišnirdama į paviršių.

Prie kranto augo daugybė meldų, kurie padėjo saugiai įbristi į upę, o netrukus ledinis vanduo visiškai apgaubė mergaitę. Buvo sunku kažką įžiūrėti, tačiau ji suėmė save į rankas ir nusiyrė į priekį. Srovė buvo kur kas stipresnė, nei ji tikėjosi, o kadangi plaukė prieš ją, teko įdėti tik dar daugiau pastangų. Oro atsargos po truputį seko, Rebeka juto, kad ilgai netvers, bet po minutės išvydo priešais save storas metalines grotas. Tai reiškė, kad pagaliau pasiekė sieną, tik į kitą pusę, deja, praplaukti negalėjo.

Nežinodama, ką daryti, mergaitė išniro į paviršių, prie pat sienos, kur buvo priaugę daugybė vandens augalų, tikėdamasi, kad iš viršaus niekas nesilenks pažiūrėti į tokį sunkiai akimi pasiekiamą užkaborį, ir apsidairė. Ši vieta labai priminė užtvanką, bet atliko kur kas paprastesnę paskirtį. Grotos vandenyje buvo tam, kad upė galėtų netrukdoma plaukti po siena, bet pati Rebeka, žinoma, pro jas nepratilptų. Tai jos nei nustebino, nei nuliūdino, nujautė, kad nebus taip paprasta. Reikėjo sugalvoti kitą būdą, mergaitė akimirką dvejojo, ar verta ko nors imtis, bet tada į galvą šovė geniali mintis, tad giliai įkvėpusi oro vėl paniro į ledinį vandenį ir abiem rankomis užčiuopusi grotas tvirtai į jas įsikibo. Po kelių sekundžių aplinkui pasklido auksinė šviesa, savo karščiu lydydama metalą. Tačiau jis buvo toks storas, jog lydėsi lėtai, o Rebekai pritrūko oro, turėjo ir vėl išnirti į paviršių.

Tą patį procesą teko kartoti kelis kartus, kol galiausiai grotose liko skylė, pro kurią gali pralįsti žmogus. Mergaitė dar kartą išniro, tikėdamasi, kad tai paskutinis, ir ėmė spraustis į kitą grotų pusę. Skylė buvo šiek tiek per maža, todėl turėjo saugotis, kad neužkliudytų kraštų, nes įsipjovusi mirtinai nukraujuotų. Tačiau kai išplaukė iš supančių pavojingų pančių, už kelių metrų ją pasitiko dar viena grotinė siena. Rebeka mintyse net nusikeikė. Jeigu darys tą patį, ką prieš tai, bus tik dar sunkiau, nes prie šių grotų teks plaukti didesnį atstumą, o didesnis atstumas reiškė trumpesnį laiką metalo lydymui. Bet tada ji pamatė viršuje oro angą. Nežinojo, kam ji skirta, bet buvo dėkinga, kad nebereikės grįžti atgal.

Anga buvo labai siaura, į ją tilpo tik Rebekos galva ir truputis pečių. Joje tvyrojo visiška tamsa, mergaitė jautėsi klaustrofobiškai, bet stengėsi nepanikuoti ir išnaudoti visą savo laiką. Procesas ir vėl kartojosi, tik dabar Rebeka buvo labiau pavargusi ir oro angoje praleido vis daugiau laiko. Vis dėlto darbą atlikti pavyko ir ji jau plaukė į kitą pusę. Iš pradžių abejojo, ar tik kelio neužkirs dar vienos grotos, bet netrukus išvydo šviesą ir suprato nesanti po siena. Dar tada, kai žvalgėsi ant kalvos, matė, kad vietovė apsupta medžiais, tad visiškai nesibaimindama išniro į paviršių.

Sargybinių matyti nebuvo, o lankininkams vaizdą apačioje užstojo medžiai. Rebeka išlipo į krantą ir išsitiesė aukštoje žolėje pailsėti. Dabar beliko kažkaip praeiti pro vidinę sieną, o vienintelis praėjimas buvo pakeliamasis tiltas. Mergaitė kurį laiką galvojo, kaip jai teks tai padaryti, bet delsti negalėjo, tad iš lėto pakilusi išsigręžė šlapius plaukus ir slėpdamasi už medžių ėmė slinkti artyn sienos, vis nukreipdama žvilgsnį į sargybinius, saugančius pakeliamąjį tiltą, bet staiga kažkas užčiaupė jai burną. Rebeka išsigandusi bandė ištrūkti ir sudavė alkūne užpuolikui į šonkaulius. Jo rankos iškart atsileido.

– Tyliau, čia tik aš, – pasigirdo kuždantis balsas.

Mergaitė nustebusi apsigręžė, jos akys net išsiplėtė iš nuostabos.

– Neptūnai? Iš kur čia atsiradai?

– Atvykau padėti, žinau, kad atkeliavai tokį kelią dėl brangakmenių.

– Kodėl? Čia labai pavojinga, galiu susitvarkyti pati...

– Žinau, bet daugiau nieko nereikės daryti, aš juos jau paėmiau.

– Bet kaip? Iš kur žinojai, kaip paimti tą, kurį pavogė Rodžeris?

– Argi tai svarbu? Turėtum džiaugtis, kad padėjau.

– Vis tiek pasielgei neapgalvotai, aš turėjau keliauti čia viena.

– Kodėl taip nenori, kad kas nors tau padėtų?

Prieš atsakydama Rebeka apsidairė, ar aplinkui nematyti sargybinių.

– Jau sakiau, kad čia labai pavojinga, nenoriu į tai painioti nei tavęs, nei Ravenos. Jeigu jums kas nors nutiktų, niekada sau neatleisčiau.

– Ne, čia kažkas daugiau, – papurtė galvą jis. – Tu nuo manęs kažką slepi?

Mergaitė jau sukosi eiti prie kito medžio, kad būtų kuo arčiau gynybinės sienos, bet Neptūnas sugriebė jai už pečių ir pritraukęs arčiau pažvelgė jai į akis.

– Paklausyk, žinau, kad nelinki nieko blogo, bet jei ką nors nuo manęs slepi, privalėsiu pasilaikyti brangakmenius sau. Jeigu turi problemų, pasakyk man viską dabar.

Rebeka sutrikusi kurį laiką tylėjo, o Neptūnas kantriai laukė, kol ji pradės kalbėti, vis dar nepaleisdamas jos pečių.

– Gerai, tu mane perpratai, – pasidavė ji. – Bet nepadariau nieko blogo, prisiekiu. Viskas tik per Tasdarą, aš melavau, kad ištrūkau iš Rubeno pati, iš tikrųjų jis mane paleido.

– Bet kodėl? – niekaip negalėjo suprasti berniukas. – Ką jis planuoja?

– Jis... jis nori, kad būčiau jo parankinė, o aš norėjau padėti Ravenai, todėl privalėjau sutikti, nes tik taip galėjau ištrūkti iš Rubeno. Bet tai dar ne viskas, jis žino, kad visą laiką, kol buvau įkalinta, mokiausi įvaldyti savo galias, todėl verčia ištreniruoti Raveną, kad vėliau ji irgi galėtų jam tarnauti.

– Štai kodėl pradėjai ją mokyti! – Neptūnas sudribo ant žemės ir susiėmė už galvos. – Negaliu patikėti...

– Taip, bet tai darau tik tam, kad ji išmoktų apsiginti, o ne taptų jo parankine. Patikėk manimi, neketinu leisti jam pasinaudoti Ravena, planuoju jai slapčia padėti, todėl ir nenorėjau, kad kas nors padėtų man atsiimti brangakmenius. Jeigu Tasdaras mus visus pričiuptų, jūs sužinotumėte tiesą iš jo lūpų, o aš norėjau tai pasakyti pati. Vis dar nežinau, ką man daryti, jei Tasdaras supras, kad jį apgaudinėju, man galas.

Rebeka kalbėjo greitai ir labai susijaudinusi, atrodė, tuoj pravirks. Neptūnui netgi pasidarė gaila, bet jis nežinojo, kaip ją paguosti. Viskas buvo kur kas sudėtingiau, nei jis manė, juk Rebeka buvo tik dar viena Tasdaro auka...

– Nesijaudink, mes kaip nors išklimpsime iš šio mėšlo, – pakildamas nuo žemės galiausiai tarė jis. – Bet dabar mums čia nėra, ką veikti, greičiau nešdinkimės, kol mūsų dar niekas nepastebėjo.

– Palauk, tai dar ne viskas, – Rebeka skubiai pačiupo jam už rankos. – Prieš patekdama į Tamsos Karalystę sutikau Tronheimą, Ateities vartų saugotoją, jis sakė, kad Tamsos tvirtovėje turėtų būti Azaros žiedas, privalau jį paimti, kol jo nesurado Tasdaras.

– Tik pasakyk, kur jo ieškoti, ir aš...

Bet staiga už sienos pasigirdo garsus riksmas ir bendražygiai išsigandę atšoko vienas nuo kito. Tuo metu iš visiškai priešingos pusės atbėgo didelis sargybinių būrys ir beregint juos apsupo. Nepraėjo nė kelios akimirkos, kai iš tvirtovės lyg iš gausybės rago pasipylė kariai. Jie buvo apsupti. Rebeka atatupsta atsitraukė ir įvertinusi aplinką suprato, jog bandyti bėgti beprasmiška.

– Ko jums reikia Tamsos Karalystėje? – griežtai paklausė vienas iš sargybinių.

– Ne tavo reikalas! – sušnypštė Neptūnas, bet jam tiesiai priešais veidą sužibėjo grėsmingi kalavijo ašmenys.

Rebeka sustingusi nežinojo, ko imtis. Jai už nugaros stovėjo dar vienas sargybinis, laikydamas kalaviją prie pat jos, jeigu ko nors imsis, šis iškart perpjaus jai gerklę.

– Rebeka! – Neptūnas įtūžęs iš visų jėgų užsimojo ir sukaupęs švytinčią psi energiją kirto šalia esančiam priešininkui per petį, jog šis nė sureaguoti nespėjo. Į visas puses čiurkšlėmis pasipylė kraujas.

Kilo sąmyšis. Berniukas išsitraukė kalaviją ir instinktyviai metėsi į priekį, kai iš tvirtovės prasiveržė dar daugiau vienodai apsišarvavusių karių. Vienas priešininkas puolė iš kairės, bet jis atrėmė smūgį kalaviju, smogė užpuolikui psi ir iš visų jėgų nustūmė jį tolyn nuo savęs. Priešininkas riktelėjęs užvirto ant kelių savo bendrų ir jie visi it maišai sudribo ant žemės. Dar vienas puolė iš nugaros, bet Neptūnas buvo apdairus ir sugriebęs jį už rankos pervertė per save. Tuo metu akies kampučiu išvydo kitą vyrą, besiruošiantį smeigti durklu, ir laiku išmušęs ginklą iš rankų spyrė jam į pilvą.

Rebeka negaišdama nuskubėjo padėti draugui ir netrukus įsiliejo į kovos sūkurį, parbloškė ant žemės kelis priešininkus ir išsitraukusi durklą užsimojo. Karių buvo daug kartų daugiau nei jų, bet didžioji dalis jau nebepajėgė kovoti toliau, tad ji turėjo per juos perlipti, norėdama greičiau nusigauti iki kitų. Kažkur tolumoje girdėjo, kaip Neptūnas kažką suriko, bet nekreipė į tai dėmesio, pasigriebė nuo žemės ietį ir suspaudusi ją rankoje vienu smūgiu kiaurai persmeigė puolantį karį.

Neptūnas tuo metu pasilenkdamas spyrė savo priešininkui per kojas. Šis parvirto ant žemės, bet vėl puolė. Išvengdamas smūgio berniukas metėsi į šoną, o jį puolantysis neišlaikė pusiausvyros ir drėbėsi veidu į žemę. Kova tęsėsi. Čia Neptūnas atsitraukdavo atgal, norėdamas išvengti grėsmės, čia vėl verždavosi pirmyn su didžiausiu psi energijos trenksmu. Kam suduodavo atsakomąjį smūgį, kam tik pro šalį, bet vis tiek stengėsi iš paskutiniųjų apsaugoti Rebeką.

Karių gretos praretėjo greitai, dabar gyvų buvo likę vos keletas, bet staiga dangų užpildė strėlių lavina. Rebeka išsigandusi puolė už didžiulio akmens, bet Neptūnas to nepastebėdamas kiek toliau mosavo kalaviju, o kai pagaliau pamatė, jau buvo per vėlu – orą perskrodusi strėlė pervėrė jam petį. Berniukas net nesuriko, tačiau akys prisipildė siaubo ir jis susmuko ant akmenimis grįsto kelio.

– Neptūnai! – riktelėjo Rebeka ir puolė prie jo, bet ją pasitiko antra strėlių kruša. Nenorėdama nukentėti ji apsigaubė psi energijos skydu ir atsiklaupė prie draugo.

– Nesijaudink dėl manęs, aš susitvarkysiu vienas, geriau bėk ieškoti žiedo, – sunkiai alsuodamas prakalbo jis. – Kova dar nesibaigė.

– Negaliu, Neptūnai, vienas tu pražūsi, – paprieštaravo ji, leisdama skydui apgaubti ir jį. – Liksiu kartu su tavimi.

– Rebeka, paklausyk manęs! – berniukas supykęs iš lėto pakilo, ranka spausdamas kraujuojančią žaizdą. – Tai labai svarbu. Pati žinai, kokių galių turi tas žiedas. Eik, aš juos užlaikysiu!

– Negaliu, tu sužeistas, – ji pakilo, su baime žiūrėdama į jų pusėn plūstančius naujus sargybinius.

– Dabar tai nesvarbu, svarbiausia apsaugoti brangakmenius ir paimti žiedą, o tai gali padaryti tik tu, – Neptūnas vos matomai šyptelėjo, bet netrukus vėl susiraukė iš skausmo, sveikąja ranka ištraukė iš kišenės brangakmenius ir įspaudė juos Rebekos delne. – Štai, dabar aš tavimi pasitikiu, saugiai nugabenk juos Ravenai.

– Bet... – bandė paprieštarauti ji.

– Daryk, ką sakau! Bėk!

Mergaitei nieko kito neliko. Linktelėjusi ji panaikino skydą ir perbėgusi per pakeliamąjį tiltą akimirką dar atsigręžė į Neptūną. Jis ėjo į priekį, tiesiai sargybinių pusėn, visiškai be jokios apsaugos, net neapsigaubdamas skydu. Tuo metu dangų perskrodė trečia strėlių lavina. Trys iš jų pasiekė taikinį, bet berniukas to nepaisydamas toliau ėjo priešininkams į nagus. Rebeka daugiau nebeįstengė žiūrėti, tad apsisukusi visu greičiu nuskuodė tvirtovės link. Jos skruostais ritosi stambios ašaros. Kodėl jis turi taip dėl jos aukotis? Ir kodėl taip skaudu žinoti, kad ji pati daugiau nieko negali padaryti?

– Neptūnai... – sukuždėjo Rebeka. – Ne, Neptūnai...

Kadangi visas dėmesys buvo nukreiptas į kautynes, mergaitė galėjo visiškai netrukdoma patekti pro Tamsos tvirtovės vartus. Vos jiems užsidarius viską apgaubė beprotiškai bauginanti tyla. Per visą tą sumaištį Rebeka nieko nejuto, bet adrenalinui po truputį slopstant visi pojūčiai grįžo. Tik tada ji suprato pavargusi, skaudėjo visus raumenis, tad atsirėmė į sieną pailsėti. Kairioji ranka pulsavo nuo joje palikto gilaus rėžio, einančio nuo peties iki pat alkūnės.

Bet gydytis nebuvo laiko, ir nors darėsi vis silpniau, stengdamasi ignoruoti skausmą Rebeka nusvirduliavo koridoriumi. Tvirtovė buvo milžiniška, bet jei Tronheimas minėjo, kad Azaros žiedas rūsyje, pirmiausia reikėjo rasti laiptus žemyn, o tai padaryti buvo kur kas lengviau, nei ji manė – laiptai driekėsi pačiame koridoriaus gale. Rebeka ryžtingai leidosi žemyn. Nors ją kaustė nerimas, netrukus atsidūrė siauroje laiptinėje, iš kurios vedė tik vienas, amžių amžius nelankytas tunelis.

Mergaitė niūriai nužvelgė akmenines sienas ir tamsius tunelius, nusikabino deglą ir pirštų spragtelėjimu uždegusi jį sparčiai nuėjo į gilumą.