2 Skyrius

 

Abigailė basomis kojomis bėga minkšta šilta žole link trobelės. Šilti saulės spinduliai glosto jos nuogas kojas. Mėlyna kelius siekianti suknelė plaikstosi vėjyje. Ji nesidairo į šalis ar atgal - tik į priekį. O priekyje įvairiaspalvės lauko gėlės ir ne taip seniai pramintas takelis. Šalia trobelės supamojoje kėdėje sėdi senelis ir laukia jos. Priėjusi arčiau mato dvi mažas mergaites sėdinčias senoliui ant kelių ir apkabinusios jį. Vyresnioji pasipuošusi mėlyna languota suknele. Auksinės garbanos rūpestingai sušukuotos ir surištos violetiniais kaspinėliais. Mergina iš karto supranta, kad tai ji pati vaikystėje. Mergaitė nuoširdžiai nusišypso suaugusiai Abigailei. Kita mergaitė - jos jaunesnioji sesuo Gabrielė dėvi rožinę suknelę, plaukuose taip pat puikuojasi kaspinėliai ir rožinis segtukas su drugelio sparnais. Ji taip pat šypteli Abigailei. Mergina atsiklaupia ir pabučiuoja senelio rankas. Šis paglosto jos plaukus ir paliečia jos veidą žiūrėdamas anūkei tiesiai į akis.

 

- Mano princesė... Kaip tu užaugai...

- Atleisk, kad savo gyvenimu tave nuvyliau.

- Aš tave myliu. Visada mylėjau. Tu verta meilės.

- Bet aš nesijaučiu verta.  

 

Abigailės akyse susikaupia ašaros. Ji apimta tokios stiprios meilės, kad nebegali jos išlaikyti viduje. Trumpam apkabina mažąją Gabrielę ir pabučiuoja abu sesutės skruostus. Tada tiesiog čiumpa į glėbį mažąją Abigailę ir suspaudžia. Paglosto jos tobulai sušukuotus plaukučius o mergaitė mažomis rankutėmis apsiveja suaugusiąją.

 

- Žinau, kad aš tik vaikas, bet... Ar išklausysi mane?

- Žinoma. Man svarbus kiekvienas žodis ką man pasakysi.

- Aš suprantu, kad tau skauda. Man irgi skauda. Tu galvoji, kad mamytė mūsų niekada nemylėjo. Kad jai svarbiausia pinigai ir darbas. Kad ji neskaitydavo pasakų. Ant tėvelio irgi pyksti, kad nuvedęs į mokyklą ar darželį nepabučiuodavo ir neapkabindavo. Abigaile. Tu turi jiems atleisti. Tau pačiai bus geriau. Atleisk jiems. Pasakyk, kad juos myli.

- Nežinau ar pavyks.

- Tiesiog pabandyk. Bet neskubėk. Duok sau laiko. Praleisk laiko su Gabriele. Ir atvažiuok pas senelį, jis turi daug braškių. Labai daug. Jos labai saldžios. Geriausia, pasiimk Gabrielę prieš važiuodama. Ji tavęs pasiilgo.

- Vakar kaip tik valgiau braškes ir gėriau vyšnių arbatą - šypteli - ir Gabrielės labai pasiilgau.

- Žinau. Ir žinau, kad laikui bėgant atleisi mamytei ir tėveliui.

- Jei jie sužinotų, kad iš tikrųjų nesu gera mergaitė jie nusiviltų.

- Ne. Jie priimtų tave tokią kokia esi. Bet neturėtum tokia ir likti.

- Žinoma, širdele. Paskambinsiu Gabrielei ir aplankysiu senelį. Myliu tave  Labai, labai myliu  

Ji priglaudžia mažąją prie krūtinės ir ją užlieja šiluma ir švelnumas. Mažoji mergaitė tarsi įsigeria į jos vidų ir išnyksta. Jos akys susitinka su senelio akimis ir Abigailė pabunda.

 

Atsibudusi Abigailė pastebi, kad yra apkabinusi žaislą. Ar aš tikrai sapne sutikau savo vidinį vaiką? Ar Gabrielė tikrai pasiilgo manęs? O, mažoji Abigaile, kaip norėčiau vėl tave apkabinti  Ko negavai iš tėvų, tą gausi iš manęs suaugusios. Pažadu. Atleisk, kad tiek laiko nekreipiau į tave dėmesio  Rūpinausi suaugusia savimi ir tave pamiršau. Apleidau tave, bet noriu viską ištaisyti.   

 

Pasikalbėjusi su vidiniu vaiku pradeda ruoštis kelionei pas senelį. Taip pat užsuks pas Gabrielę jos pasiimti, kadangi tėvai greičiausi darbe. Abigailė nedvejodama telefone susiranda sesės numerį ir drebančiais pirštais paspaudžia skambinimo mygtuką. Sesė atsiliepia po poros signalų.

 

- Labas rytas - pasigirsta apsimiegojęs Gabrielės balsas.

- Sveika, mieloji. Ar tu namie?

- Taip. Tėvai darbuose paskendę, nors tau tai nieko naujo. Jie kažkokiam suvažiavime dabar. Bet su darbu susiję.

- Taip ir galvojau. Kelkis, nusiprausk, ko nors užkąsk ir lauk manęs. Už pusvalandžio būsiu pas tave. Turiu mums kai ką suplanavusi.

- Tikrai? Gali gal kokią užuominą duoti?

- Braškės, daug apkabinimų ir gilių pokalbių.

- Puiku, pasiilgau tavęs. Labai laukiu  

 

Abigailė pasidaro užkandžių sau ir sesei. Į termo puodelius padaro kavos ir pagardina ją pienu ir šokoladiniu sirupu. Trumpam užbėgusi į šalia namų esančią parduotuvę nuperka įvairių saldainių ir raktų pakabuką su trimis įvairiaspalviais drugeliais. Seneliui nuperka jo mėgstamiausio karšto šokolado. Apsipirkusi sėda į mašiną ir įsijungia savo “kelionių radiją” M-1. Netrukus pasiekia tėvų namus. Sesė jau atsikėlusi ir pasipuošusi savo mėgstamiausiu, kiek per dideliu mėlynu megztiniu ir juodomis šiltomis kelnėmis. Vos įžengusi pro duris Abigailė apkabina mylimą sesę ir ilgai nepaleidžia. Kai pagaliau atsitraukia įteikia savo mažą dovanėlę.

 

- Pasiilgau tavęs, sesute - susigraudinusi tyliai prataria Gabrielė stengdamasi neišsiduoti, kad susigraudino  

- Aš irgi .. praleisime kartu visą dieną  O jei norėsi pasiliksiu ir nakčiai  

- Noriu, kad pasiliktum  

- Tada pasiliksiu! Dėl tavęs. O dabar šok į mašiną. Važiuosim pas senelį. Kelyje išgersim kavos.

 

Merginos įsėda į mašiną ir pradeda maždaug pusvalandžio trukmės kelionę. Gurkšnoja kavą ir tyliai, dėl fono klausosi muzikos. Staiga Abigailė paima Gabrielę už rankos ir neprataria nė žodžio. Bet švelnus, nors ir nedidelis fizinis kontaktas kuria ryšį. Abi sutinka, kad kartais kalbėtis nebūtina, nes žodžiai dažnai yra tušti ir nieko nereiškia. Kur kas svarbiau kokybiškai praleistas laikas kartu ir fizinis kontaktas. Būtent to joms labiausiai ir trūko iš darbais apsikrovusių tėvų. Visas laikas kartu su tėvais būdavo vakarienė, nuvežimas pas senelius arba į mokyklą ir dovanų įteikimas grįžus iš darbo kelionių. Nuvažiavusios šypteli viena kitai tarsi siūlydamos viena kitai "bėgam?" kaip vaikystės laikais. Taigi, merginos susikabina rankomis ir bėga link senelio namo. Namas paprastas, jokios prabangos, bet labai jaukus, nes jame tvyro meilė. Nepalyginsi su tėvų namu kuriame netrūksta moderniausios įrangos, bet jokios meilės ir jaukumo. Tėvų namuose rodos nesinori net būti, o iš senelio nesinori išeiti. Senelis vos jas pamatęs apkabina abi merginas.

 

- Mano mergaitės... O kur jūsų mama? - pasidomi.

- Darbuose paskendusi, kaip visada - atšauna Gabrielė su aiškiai juntamu kartėliu balse - ačiū Dievui, Abigailė atvažiavo. Bent šiek tiek užpildo ko iš tėvų negaunu.

- Duok jai velnių kai grįš. Net man nepaskambina. O aš juk jos tėvas. O ji, rodos, pamiršo mane.

- Ji ir mane pamiršo, namie elgiasi lyg manęs net nebūtų. Viską turiu pasidaryti pati. O man jau galva plyšta nuo mokymosi. Prašiau, kad padėtų su namų darbais, nors rugsėjis, bet egzaminams reikia iš anksto ruoštis. O dar tie atsiskaitymai. Vakar užmigau prie knygų... - O aš su vyno taure užmigau... Abigailė staiga pasijunta kalta, kad kai sesė mokėsi ji paprasčiausiai gurkšnojo vyną ir apie ją net nepagalvojo.  

- Aš tau padėsiu - įsiterpia Abigailė - nors taip pat dirbu, bet tau visada rasiu laiko. - Tada kreipiasi į senelį -  ar turi braškių?

- Turiu. Paieškokite darže, kad jau atvažiavote. Paskui galėsime pavalgyti ir išgerti kavos. Iškepsiu blynų. Džiaugiuosi, kad mane aplankėte.

 

Prieš einant į daržą ieškoti braškių Abigailė dar parašo žinutę savo naujai draugei iš Coda. "Sveika. Dabar esu pas senelį. Netikėtai pasiėmiau sesę ir išvažiavome. Nieko neplanavau, tiesiog viskas taip išėjo. Dabar galvoju, kadangi mano elgesys su kitais žmonėmis, kuriuos galimai įskaudinau, ar aš kažkokiu būdu peršokau į 9 žingsnį nors iš tikrųjų žingsnių nevykdau? Dabar kol sesė baigs mokyklą gyvensiu su ja ir padėsiu mokytis. Gal norėtum rytoj susitikti? Šiandien, tikėtina, kad grįšim vėlai. Nežinau kaip tai įvyko, bet viskas keičiasi.". Nesulaukusi atsakymo ji padeda telefoną ant spintelės užverstu ekranu. Žino, kad kol kas jo neprireiks. Jos pavyzdžiu paseka ir Gabrielė. Merginos priskina nemažai braškių, kelias suvalgo dar rinkdamos. Jų skonis nepaprastas. Didelės, prisirpusios ir natūraliai saldžios. Abigailės širdį kaip ir sapne užpildo begalinė meilė vidiniam vaikui, sesei ir seneliui. Meilė tokia stipri, kad mergina negali sulaikyti ašarų. Gabrielė nieko neklausinėdama prieš einant į vidų paduoda merginai nosinę ir apkabina. Šiai nusivalius ašaras merginos grįžta lyg nieko nebūtų įvykę. Tačiau senelio neapgausi - iš karto supranta, kad kažkas ne taip. Visiems prisėdus, įsipylus kavos ir prisikrovus pilnas lėkštes blynų jis nusprendžia prakalbinti Abigailę.

 

- Kodėl verki? Ar kas nors nutiko?

- Tiesiog... Jaučiuosi bloga. Man atrodo, kad manęs neįmanoma mylėti. Gabrielė vakar pusę nakties mokėsi, o aš tuo tarpu vyną gurkšnojau viena žiūrėdama pro langą. Kaip kokia alkoholikė.  Po 12 žingsnių susirinkimo. Ironija, ne? Tiesa, ne AA, o Coda, ko-priklausomi anonimai. Bet aš taip myliu jus abu. Noriu viską pakeisti, nes jaučiuosi kalta prieš jus. Aš nenusipelniau meilės.

- Kas yra ko-priklausomybė? - susidomi Gabrielė.

- Ko-priklausomybe galima vadinti netiesiogine priklausomybe. Kai žmogus yra emociškai priklausomas nuo kitų žmonių, siekia pripažinimo ir save vertina pagal tai kaip jį vertina kiti. Tai yra elgesio modelis į kurį įeina daug dalykų. Kai kurie ko-priklausomi nuolat įsivelia į probleminius santykius. Neretai tai ateina iš vaikystės, bet nebūtinai.

- Žinau aš 12 žingsnių... - prasitaria senelis - ir net jei tu manai, kad tavęs neįmanoma mylėti, ar, kad esi neverta meilės, tai nekeičia fakto, kad mes tave mylime. Ir tai niekada nepasikeis.

 Merginos pas senelį praleidžia visą dieną, prieš išvažiuodamos prisiskina daug laukinių gėlių. Vos jas pamerkia, namuose iš karto kažkas pasikeičia. Visas namas atrodo pagyvėjęs. Atrodo, Abigailė tik pamerkė gėlių ir to užteko įnešti jaukumui. Prieš einant miegoti Abigailė užkloja sesę ir pabučiuoja į kaktą. Ji pati nesupranta kodėl taip nori rūpintis jau pilnamete sese. Anksčiau, nors ir mylėjo sesę tiek švelnumo jai nerodydavo. Apskritai, niekam nerodė švelnumo. Pati atsigulusi dar ilgai žiūri į sesę, apsikabina žaislą ir galiausiai užmiega džiaugdamasi, kad po ilgo laiko jos pagaliau susitiko ir praleido nuostabią dieną kartu. Dabar kaip niekad nori ištaisyti praeities klaidas ir pagerinti arba atstatyti santykius kuriuos pati apleido.