Pabėgau nuo pavasario vėjų,
kaitri vasaros saulė pasitiko -
neatradau joje dingusių svajų,
laiko tėkmė pėdsakų nepaliko.
Kaip gali sutikti praeities toliuos
pasislėpusius gyvenimo vingius,
juk savo dvasiai tikslą kėlei,
nepakilt ir ne kristi iš padangių?
Dar nepalūžus - likimo dovana
nepaliks mano sustingusio kūno,
net vėjams ir vėtroms praūžus,
pasislėpusi manyje dar tūno.
O mintys priklausė pasauliui -
metai ir laikas uždarė sapne,
dėkoju gamtai, vasaros saulei,
kad guodžia, šildo dar mane.

2005 - 2022 m.