Diena, kai pažadame dovanoti dangų,
Dar neprasitarė esybėms mūsų būsiant šiaurų vėją,
Dar pamatai po būtimi neįsiūbavę bangą,
Giedra, giedra - nei debesėlio, nei šešėlio.
Ir mūsų viltys lyg sparnai, lyg burės,
Ir mudu tikime, kad kilsim, skrisim, skrisim.
Kažin, dangus ar pažadai užbūrė?
O laikrodis, deja, vis tiksi, tiksi.
Tačiau šį mirksnį apie jį pamiršom.
Svajonės mūsų lyg sparnai, lyg burės,
Nes mes kartu viena kryptim - į viršų,
Kur pradarytos mums į Rojų durys.
Primink man šią akimirką po metų
Ir po audros, pakilt kai negebėsiu.
Kaip dvi esybės unisoną plaka
Ir, dievaži, aš vėlei suplazdėsiu.