Sofija mano, pražilai, mieloji,
Tačiau vis tiek esi labai graži,
Nuostabios gaidos tavo lūpose – kalba gimtoji,
Jos kantriai mokai mus, didinga ir šviesi.
 
Rašyk, rašyk, teskamba, tegu liejas,
Tavoji meilė iš po pirštų subtilių,
Kad ja lyg pasaka galėčiau aš gėrėtis
Ir derint stygą vėl iš naujo, iš gelmių.
 
Nutilo mano piano ir pažiro natos,
Nerinki jų, sunkus tau mano liūdesys.
Dažai sudžiūvo, o ant drobių tavo ašaros
Mane išlydint, bet vis tiek esu kely...
 
Einu einu, o galo nesimato,
Tolyn balčiau, tolyn – skaidriau, tolyn – skambiau.
Čia ne minorinės, čia šviesios tavo akys,
Paveikslai skaistūs gieda vis garsiau.
 
Dar neateik, dar būk, trapi poete,
Dainuoki broliams seserims gimtų laukų,
Ne viskas dar dainon spalvon sudėta,
Dar taško nėr, dar mylim iš pradžių.