Senatvė...
Teks maldas kuždėt tyloj,
Nes baltos siūlės būtyje ryškėja.
Liks nebe pėdsakai, bet su žingsniu išsprūdę „oi"
Ir tavo lūkesčiai
Lyg dykumoj sukilę vėjai.
Atstumai tįsta, praplečia ribas,
Kol susirinkt prasmes –
Tas pats, kas neužmigus sapnas.
Ką bematai?
Pamėkliškas spalvas, tačiau ir jos, begėdės, išsislapsto
Už garso aimanos, kurią tu prarijai,
Vienatvės duodamą kaip nuodą, ne paguodą.
Kas tavo vaisiai?
Alkani skėriai.
O palikimas? Sąšlavynas nuogas.
Kiek liko sąsajų?
Laikaisi už šakos,
Kuri sutręšusi ir nuolatos siūbuoja.
Senatvė.
Teks maldas ilgai kartot.
Artėja finišas. Nejaugi abejoji?