Kai nuo blunkančių smilgų it žiogas nušoka rugpjūtis,
Į šukes dūžta vasaros buvę žiedais apkaišyti vitražai
Ir sunku atsimint, kiek tau metų žadėjo gegutės,
Ir kur tvinksnių ulbėjimas Joninių naktį prašapo,
Trupa, plyšta, nukrinta ar šiaip susiraito,
Kol į vėrinius surenka rasą vorų šilko gijos.
Metas lizdą palikti ir derliui įšokti į kraitę,
Metas melstis nebambant, kad lijo arba kad nelijo.
O kieme jau voliojas prie lajų netinkantis lopas.
Ką už duoną mokėsim, jau žinom - ar varį, ar auksą.
Nušokavo rugpjūtis per smilgas tarytum koks žiogas.
Viskas noksta ir bręsta, tačiau noris prieblandoj kaukti.
Keistum, jeigu galėtumi, duoną į gomurį glsotančią sulą,
Nes jauti, kaip šaknyjies ir dainos it upės nuseko.
Smilgos išskalbtos baigia sargybą ir gula
Tam, kad tu nesurastum į laiką praėjusį tako.