Kai vieną rytmetį iš veidrodžio
Sužiūra nuosavas ruduo,
Sunku pažint pakitusią povyzą.
Ar bent žadėjai sau nepameluot?
Visi pavasariai ir vasaros negrįžo.
Dienas it pleiskanas nusinešė dulksna.
Lizdelis tuščias, tarsi nusidėjai,
O šmėkla veidrody graudumo kupina.
Ko išdavikas lašas it sula varvėjo?
Ir tik iš jo save atpažinai,
Ir supratai, jog nepadės joks grimas.
Būtis puiki. Čia liktum amžinai,
Tačiau ruduo iš veidrodžio vadina,
Hipnozės paveiktas eini, eini, eini,
Nors jau be melo aišku, kad į niekur.
Vienam laše save nuskandini,
Nes iš kiekvieno stingstančio tiek lieka.