Absurdo pjesė
 
 
1. Atleiskite.
2. Prašau?

1. Sakykite, kiek dabar laiko?
2. Dabar?

1. Taip, dabar.
2. Aš nežinau.

1. Ach, koks aš kvailys, juk pats turiu laikrodį, atleiskite.
2. Jūs apie laiką? Och, dovanokite pagalvojau ką kita. Galiu pasakyti, bet jei jūs pats žinote, tai tada...

1. Ne, vis dėlto pasakykite, nežinau, ar maniškis teisingai rodo
2. Be penkiolikos dvylika.

1. Matot, sakiau, niekada negali pasitikėti vienu laikrodžiu, štai maniškis rodo be keturiolikos.
2..Tiesą sakant, mano dabar taip pat rodo be keturiolikos, tiesiog kol mes kalbėjome, laikas pasislinko į priekį.

1. Jūs norit pasakyti, kad mes prakalbėjome ištisą minutę?
2. Taip išeitų.

1. Du visiškai nepažįstami žmonės staiga nei iš šio nei iš to prakalba minutę, 60 sekundžių, ar jums neatrodo tai keista?
2. Atrodo, bet ką dabar galime pakeisti, nebent prisistatyti, kad dingtų keistumas, juk žmonės, kurie pažįsta vienas kitą, turi teisę kalbėti minutę ir daugiau, ar ne taip?

1. Žinot, jūs mane visai sujaukėte, aš anaiptol neketinau užmezginėti pažintis, paprasčiausiai turėjau tikslą sužinoti laiką.
2. Bet jūs pats turėjote laikrodį.

1. Apie tai nepagalvojau, pamiršau. Juk taip gali nutikti?
2. Nežinau, gal, bet tikrai ne dažnai. Tiesą sakant, nežinau, ko jūs iš manęs norite?

1. Kaip tik rengiausi jūsų to paties paklausti.
2. Bet juk ne aš jus sustabdžiau.

1. Tai dar nieko nereiškia. Žinot, gal jūs padavėte man signalą, impulsą, kad aš jus susistabdyčiau? Jums taip neatrodo? Gal aš net turėčiau patraukti jus atsakomybėn už priekabiavimą?
2. Žinot, to jau perdaug. Viso gero.

1. Betgi palaukite, negi manote galėsiąs taip lengvai išsisukti?
2. Kodėl gi ne, juk aš nieko nepadariau?

1. Iš pradžių jūs sakėte, kad pagalvojote apie kažką kita, ką jūs turėjote omeny?
2. Jūs paklausėte kiek dabar laiko, savo ruožtu aš turėjau pasitikslinti, ką jūs turite galvoje, ta prasme, kas ir ką laiko, o tada tik atsakyti, kiek jų, tų laikančių yra. Bet vis tiek nebūčiau galėjęs tiksliai atsakyti, nes nesidomėjau jokiais ką nors laikančiais asmenimis.

1. Jūs rimtai?
2. Žinoma, kokie gi čia juokai. Tik paskui supratau, kad klausiate kiek dabar valandų.

1. Žinot, man darosi įdomu, manau, mes puikiai su jumis galėtume leisti ne tik kelias minutes, bet ir ištisas popietes.
2. Jei tai turėtų kokią nors prasmę.

1. Taip, reiktų visam šitam reikalui sugalvoti prasmę.
2. Arba galima tiesiog išsiskirti, lyg nieko nebuvo.

1. Bet tada mes abu jausime tuštumą, tarsi kažko nepadarę, kažką praradę, kas galbūt būtų mus praturtinę?
2. Yra toks pavojus.

1. Beviltiška situacija.
2. Be išeities.

1. Gal pažįstate ką nors, kas galėtų mums padėti, išbristi iš šitos situacijos?
2. Vargu. Kažkada gal būtų padėjusi mama, bet ji mirė.

1. Kaip gaila, užjaučiu. O ką ji būtų padariusi šioje situacijoje?
2. Šūkteltų mane, girdi, eik namo.

1. Tai bent, kaip paprasta. O dabar jūs negalite to padaryti?
2. Ne. Man per sunku.

1. Man irgi. Kokie mes visgi panašūs, turbūt neveltui likimas mus suvedė.
2. Turbūt, tik kas iš to?

1. Tikrai. Gal geriau aš vis dėlto eisiu.
2. Palaukit, o kaipgi aš?

1. Argi jus kas nors laiko?
2. Žinoma, todėl aš ir negalėjau iškart atsakyti, kiek dabar laiko. Turėjau pagalvoti.

1. Suprantu, bet koks skirtumas iš tiesų, kiek laiko?
2. Jokio skirtumo, bet kažkas tame vis dėlto yra, svarbu pagauti esmę, sužinoti, mes turime pasinerti visa galva į tai.

1. Tai kur eisime?
2. Gal pas mane?