Vakarėja.
O mes tarsi du atsiskyrę krantai,
Įsileidę tarp savo esybių geismų nepatenkintų prarają.
Ledas mudu sujungs,
Atminty sužydėję lengvi bučiniai
Tarsi švylių pūkai tamsą lūkesčių plukdo į būsimą žarą.
Nebebėgu. Ir tu čia lieki.
Vardan to, kas jau nunešta permainų vėjo.
Atrsispindi žara drumstame dabarties vandeny.
Tu tyli. Gal liūdi,
Kad abiems vakarėja?..
Aš supuos lyg plaštakė ant smilgos
Ant šitos ramios bendraties
Ir žinau, jog sparneliai sugruzdo liepsnoj, 
Kibirkščiuojančioj žvilgsny.
Nesakau, ką be žodžių žinai - 
Aš tenoriu prie tavo jaukios šilumos prisišliet.
Du šešėliai paglostyt vien kito
Į vidurį upės palinksta.
Jie neskęsta, jie lieka pasaulio erdvioj atminty,
Jie užpildo savim paslaptingąją lūkesčių gelmę.
Rymom mudu abudu lipnioj patirčių bendraty,
Viens kitam tapę himnais, choralais ir psalmėm.